Bet kokia informacija apie filosofinį akmenį laikoma legenda. Ir kas gali patikėti, kad egzistuoja tokia medžiaga, kurios naudojimas paprasčiausią metalinį lydinį paverčia aukso ar sidabro luitais. Be to, buvo teigiama, kad dėka šio paslaptingo daikto galima pratęsti gyvenimą arba sukurti eliksyrą, suteikiantį sveikatą ir amžiną jaunystę. Tik pačioje paieškų pradžioje paslaptinga medžiaga buvo vadinama filosofiniu akmeniu. Vėliau ji buvo pervadinta ir pavadinta „pirmine medžiaga“. Ilgus metus alchemikai praleido begaliniuose eksperimentuose. Būtent jie sukūrė šiuolaikinių mokslų, tokių kaip metalurgija ar chemija, pagrindus, tačiau jų pagrindinis tikslas – rasti „pirminę medžiagą” – liko nepasiekiamas. Galima žavėtis pasakomis apie filosofinio akmens paieškas, bet tikroji jo istorija yra nesuvokiamai žiauri, sugriovusi tūkstančių žmonių likimus.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Remiantis istoriniais dokumentais, pirmasis žmogus, turėjęs stebuklingą akmenį, buvo senovės Egipto gyventojas Hermis Trismegistas. Nežinoma, ar šis istorinis personažas buvo realus, ar legendinis. O galbūt tai buvo senovės Egipto dievas, vadinamas Totu? Trismegisto kapavietėje buvo rasti įrašai, vadinami Hermio lentelėmis. Akmenyje išraižyti trylika pamokymų, skirtų ateities kartoms.
Reikia pažymėti, kad Trismegistas parašė daug knygų, bet, deja, didžioji jų dalis žuvo kartu su Aleksandrijos biblioteka, o likusios, pagal istorinius dokumentus, buvo paslėptos slėptuvėje, kurios vieta iki šiol lieka nežinoma. Išliko tik keletas ne itin sėkmingų pirmojo alchemiko knygų vertimų. Taigi, Hermio pirminės medžiagos receptas buvo prarastas.
Antruoju filosofinio akmens savininku laikomas karalius Midas, kuris, pagal legendą, jį gavo iš paties Dioniso. Buvo sakoma, kad viskas, ką tik paliesdavo Midas, virsdavo auksu. Skamba gražiai, bet ar tai tiesa? Žinoma, kad Midui priklausė aukso kasyklos Prancūzijoje. Galbūt aukso šaltinis jo ižde nėra jokia paslaptis, o visai proziškas.
Paslaptingojo akmens paieškų banga kilo X a. viduryje. Taigi, vieną kartą anglų monarchas Eduardas pavedė savo alchemikui išlydyti kuo daugiau aukso, suteikdamas jam viską, kas reikalinga šiam eksperimentui. Alchemikas įvykdė užsakymą. Auksas buvo labai aukštos kokybės. Kelios iš jo nukaldintos monetos saugomos Anglijos muziejuose.
Dar viena istorinė mįslė. Per labai trumpą laiką imperatorius Rudolfas II įgijo didžiulį tauriųjų metalų atsargų kiekį luitais (apie 15 tonų!). Visi žinojo, kad monarchas turėjo labai mažą tauriųjų metalų atsargą, ir staiga atsirado toks turtas. Ir šis auksas buvo, stebėtinai, neįprastai grynas ir aukštos kokybės, o tuo metu tai buvo techniškai vargiai įmanoma.
Deja, dauguma alchemikų dažniausiai apgaudinėjo savo klientus. Pavyzdžiui, šarlatanas alchemikas paimdavo gabalėlį geležies, išlydydavo jį ir, keletą kartų mostelėjęs virš metalo stebuklinga lazdele, nustebusiai miniai parodydavo sukietėjusį metalą su nedideliu aukso gabalėliu. O triukas buvo tik sukčiaus rankų vikrumas: darant judesius, jis nepastebimai įmetė į verdantį metalą tikrą aukso gabalėlį.
Filosofinį akmenį bandė rasti daug talentingų mokslininkų ir tyrinėtojų. Tarp jų buvo Rodžeris Boilas ir Izaokas Niutonas. Yra versija, kad Niutoną pirmojo materijos paieškose aplenkė žinomas alchemikas Nikolajus Flamelis. Kartą Flamelis gavo unikalią senovinę žydų knygą. Ją gatvėje pardavė elgeta senis. Pati knyga buvo auksu dengtuose viršeliuose, o puslapiai pagaminti iš apdorotos jaunų medžių žievės. Unikalus traktatas vadinosi „Žydo Abraomo knyga“. Flameliui prireikė daug laiko ir jėgų, kad išverstų knygą, parašytą senovės žydų simboliais ir kabalistiniais ženklais. Be to, pirmoje puslapyje buvo įrašytas įspėjimas apie mirtį tam, kas drįs ją perskaityti. Po dvidešimties metų Flameliui pavyko iššifruoti knygos įrašus ir jis tariamai atrado filosofinio akmens paslaptį. Tuoj pat pasklido gandai, kad Flamelių pora greitai praturtėjo ir pasižymi puikia sveikata. Flamelis įsigijo milžinišką turtą.
Gandai apie talentingą alchemiką pasklido po visą Europą. Ypatingą visuomenės susidomėjimą sukėlė Flamelio parašytos knygos. Jose sėkmingas mokslininkas aprašė savo gyvenimą ir alchemijos knygos, kurios dėka jis atskleidė pirminės materijos paslaptį, istoriją. Po žmonos mirties likęs vienas, Flamelis visus savo pinigus ėmė leisti labdarai: statė bažnyčias, prieglaudas vargšams, ligonines. Nors oficiali jo mirties data laikoma 1417 m., daugelis sakė, kad Flamelis inscenizavo savo mirtį, o pats išvyko į Tibetą, į mistinę ir paslaptingą Šambalą. Neina tikėti jo išvykimu į Šambalą, bet kai XVI a. buvo atvertas Flamelio kapas, jis buvo tuščias. Išliko liudijimų, kad XVIII a. Flamelis buvo matytas Turkijos provincijoje – ir tai praėjus keturiems šimtmečiams po jo mirties…
1700 m., keliaudamas po Rytus, prancūzų gydytojas Polis Luka sutiko šventą žmogų, kuris atrodė apie trisdešimties metų, bet paaiškėjo, kad jo tikrasis amžius – visas šimtas metų. Jis papasakojo keliautojui, kad gyveno atokiame išminčių vienuolyne, ir jaunatviškumą išsaugojo dėka filosofinio akmens, kurį jam perdavė pats Nikolas Flamelis. Dervišas tvirtino, kad Flamelis ir jo žmona yra gyvi, taip pat kaip ir grafas Sen Žermenas. Įdomus traktato „Žydo Abraomo knyga“ likimas. Po tariamos Flamelio mirties ji nerasta, bet vėliau jis atsirado kardinolo Rišeljė archyve, kurio pavaldiniai po Flamelio mirties atliko kratas visuose jo namuose.
Daugelis žino apie Flamelį, tačiau istorikai gali pateikti daugybę pavyzdžių, kai alchemikai staiga tapdavo labai turtingais žmonėmis. Pavyzdžiui, tūlas Džordžas Ripilis, gyvenęs XV a., paaukojo tuo metu milžinišką sumą – 100 tūkst. svarų Šv. Jono Jeruzalės ordinui (dabartiniu kursu tai yra apie vienas mlrd. JAV dolerių). Austrijos imperatorius Ferdinandas III taip užsikrėtė alchemijos eksperimentais, kad pats iš gyvsidabrio ir alchemiko Richtgauzeno paruošto miltelių pagamino aukštos prabos auksą. Auksą medžiojo ir žymus astronomas T. Brahė, kuris šalia savo observatorijos pastatė laboratoriją, ir joje atliko daugybę eksperimentų, susijusių su medžiagų transformavimu.
17 amžiuje škotų adeptas Aleksandras Setonas, dalyvaujant žymiausių universitetų mokslininkams, lydė sieros ir švino mišinį, tada į mišinį įdėjo nežinomus geltonus miltelius, keletą minučių maišė mišinį geležine lazda, o kai užgesino ugnį, mokslininkai pamatė inde gryną auksą. Saksonijos kurfiursto įsakymu Aleksandras buvo suimtas, kankinamas, bet neatskleidė paslaptį. Lenkų bajoro pagalba jam pavyko pabėgti iš kalėjimo, o už išgelbėjimą Aleksandras lenkui perdavė filosofinio akmens likučius. Tačiau šis artefaktas ilgai nebuvo lenkų alchemiko rankose – jis buvo apgautas Vurtembergo hercogo dvare, kur ketino parodyti transformavimo eksperimentą, ir filosofinis akmuo buvo atimtas. Po to filosofinio akmens, anksčiau priklausiusio Aleksandrui Setonui, pėdsakai dingsta.
Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad visiškai įmanoma, jog egzistuoja metodai, kurie vieną medžiagą paverčia kita. Klausimas tik tas, kaip alchemikai, turėdami tik viduramžių mokslo žinias, galėjo pasiekti tokių stulbinančių rezultatų? Mokslas kol kas negali atsakyti į šį klausimą. Ir net jei senovės žmonės sugebėjo sukurti amžinos jaunystės eliksyrą, tada senovės civilizacijos atstovai galėjo išgyventi iki mūsų dienų. Ir netgi galbūt jie yra tarp mūsų, kas žino?..
