(Paskutinė apybraižos dalis, pirmąsias skaitykite čia.)
Mediniai Karelijos šedevrai
Iš Solovkų su žmona grįžę į Kandalakšą, ilgai joje neužsibuvome. Kartu su viena bendrakeleive, su kuria susipažinome plaukdami garlaiviu, traukiniu nusigavome į Karelijos didžiausią miestą – Petrozavodską. Pernakvoję pas naująją pažįstamą, kitą dieną susiruošėme į Kižus, į garsųjį medinės architektūros muziejų po atviru dangumi, esantį Onegos ežero saloje. Plaukimas į ją nedideliu turistiniu laivu buvo neilgas ir malonus. Oras taip pat pasitaikė saulėtas, tad saloje praleidome kone visą dieną apžiūrinėdami nuostabius vien iš medžio ręstus įvairios paskirties pastatus, – nuo didelių mediniais kupolais pasipuošusių cerkvių iki gyvenamų namų bei ūkinių pastatų. Šie šedevrai buvo sukurti nagingų karelų meistrų rankomis ir Karelijos žemėje. Tad verta prisiminti ir nelinksmą Karelijos istoriją.
Karelija yra didžiulė (apie 200 000 kv.km ploto) teritorija plytinti nuo Baltijos jūros ties Suomių ir Botnijos įlankomis iki Baltosios jūros rytinių pakrančių. Šiaurėje ji siekia elnių augintojų kraštą Laplandiją, rytuose – Onegos ir Ladogos ežerų krantus, pietuose – Svirės upę, vakaruose apima dalį dabartinės Suomijos teritorijos. Karelijos „lopšys“ buvo šios teritorijos pietinė dalis. Mūsų eroje pirmo tūkstantmečio gale ir antrojo pradžioje čia jau gyveno karelų gentys. Laikui bėgant jos plito į šiaurę bei į rytus, išstumdamos čia gyvenusias samių bei kitas gentis ar su jomis susiliedamos. Taip karelų žemės labai išsiplėtė. Jas valdydavo renkami kunigaikščiai. Bet kartu ši teritorija viliojo gretimus kraštus. Į Kareliją rengdavo karo žygius Danijos vikingai, vėliau – švedai, netgi lietuviai. Daugiausia interesų šiose teritorijose turėjo Novgorodo respublika ir Švedijos karalystė. Antro tūkstantmečio pradžioje jos pasidalijo didžiąją dalį karelų ir gretimų žemių įtakos sferomis.
Dauguma karelų teritorijų atiteko Novgorodui ir 1227 metais jose gyvenantys karelai buvo apkrikštyti – tapo provoslavais. Nežiūrint to, karai dėl karelų žemių tęsėsi dar apie šimtą metų, o karelų sukilimai bandant atgauti valstybingumą buvo nesėkmingi. 14-15 amžiais čia gyvavo Karelijos kunigaikštystė kaip Novgorodo respublikos vasalė. Šiuo laikotarpiu prie jos buvo prijungta daug naujų teritorijų, o vietos genčių pagrindu formavosi karelų tautybė bei kalba. Tačiau 1478 metais Didysis Novgorodas kartu su Karelijos kunigaikštyste atiteko Maskvai. Po to kunigaikštystės reikšmė labai sumenko, išnyko kunigaikščių dinastija, o ji pati buvo priskirta Novgorodo gubernijai. 16-17 amžiais dėl karelų žemių vyko karai tarp Švedijos ir Rusijos. Jų metu istorinė Karelija buvo padalinta į Vakarų ir Rytų Kareliją.
18 amžiuje Šiaurės karo metu Rusija susigrąžino dalį Švedijai priklausiusios Karelijos, o19 amžiuje Rusija prisijungė Suomijos kunigaikštystę, kurios dalimi buvo ir visa Karelija. 1917 metais suomiams paskelbus nepriklausomybę nuo Rusijos, jie nesėkmingai bandė prisijungti ir rytinę Karelijos dalį. 1939-45 metų Suomijos-Rusijos karo metu Suomija apgynė nepriklausomybę, bet jai priklausiusios Karelijos žemės buvo prijungtos prie TSRS, o dauguma karelų buvo evakuoti į Suomiją, atkeliant vietoje jų gyventojus iš Rusijos. Taigi, per visą savo gyvavimo laiką Karelijos žemės nuolatos buvo grobiamos ir valdomos galingesnių kaimynių – Švedijos ir Rusijos. Galiausiai beveik visos jos atsidūrė Rusijos „glėbyje“. Nedidelės karelų gyvenamos teritorijos dar išliko dabartinės Suomijos pietuose.
Po SSRS žlugimo 1991 metais buvo suformuota Rusijos Federacijai priklausanti Karelijos Respublika apimanti didžiąją dalį istorinių karelų žemių. Jos teritorija yra beveik tris kartus didesnė nei Lietuvos, bet gyventojų čia yra tik apie 0,6 milijono. Pusė jų gyvena sostinėje Petrozavodske, esančiame prie Onegos ežero. Liūdna suvokti, kad dėl Rusijos šimtmečiais vykdytos nutautinimo politikos karelai bei jiems artimos etninės grupės savo istorinėse žemėse tapo nykstančiomis mažumomis. Valstybine kalba Karelijoje yra rusų kalba, o 2010 metų gyventojų surašymo duomenimis karelai sudarė tik 7,4% visų jos gyventojų. Tuo tarpu karelai savo kilme ir kalba būdami artimi suomiams, pasižymi sena ir savita kultūra. Bene žymiausia jos apraiška yra Kalevala – karelų ir suomių dainuojamųjų eposų ir sakmių rinkinys apie pasaulio pradžią, apie mitinių herojų nuotykius ir žygdarbius. Turtingą karelų folklorą sudaro runomis vadinamos senovinės dainos dainuojamos pritariant styginiam instrumentui kantelei, įvairios apeiginės dainos, sakmės, pasakos, patarlės, mįslės, užkeikimai ir būrimai. Gražūs, spalvingi yra karelų tradiciniai drabužiai, ypač moterų.
Svarbiausias gyventojų užsiėmimas ir maisto šaltinis yra žvejyba. Todėl karelų kaimai yra įsikūrę prie ežerų, o pagrindinė susisiekimo priemonė yra valtis. Gamindami valtis karelų meistrai vinių nenaudoja, o valties lentas vieną su kita „susiuva“. Tam lentose zigzagais gręžiamos skylės pro kurias veriamos ir tvirtai įtempiamos degute mirkytos eglių šaknys, o skylių angos užkalamos mediniais pleištais. Karelų gyvenamieji namai, kuriuose dažnai būna ir patalpos gyvuliams, taip pat tradiciškai renčiami nenaudojant vinių. Būdingi dideli namai, kuriuose vienu metu gyvendavo ne viena karta. Dėl šalto, drėgno klimato, siekiant išsaugoti šilumą, daromos storos namų sienos, o durys ir langai – maži. Savo statinius karelai puošia įmantriais medžio drožiniais, balkonėliais ir kitokiais dekoratyviniais elementais. Jų gamybai beveik visuose namuose įrengtos ir medžio dirbtuvės. Jose buvo gaminami ir namų apyvokos reikmenys naudojant dekoratyvią garsaus karelinio beržo medieną. Žinant visą tai, galima numanyti, kad praėjusiais amžiais karelų meistrai sukūrė ir nuostabius medinės architektūros statinius esančius Kižų muziejuje. Deja, rusiškame tinklalapyje apie Karelijos Respubliką ir Kižus karelai iš viso nepaminėti, visus nuopelnus priskiriant rusų meistrams.
Kižų muziejuje esantys mediniai statiniai buvo sukurti 17-19 amžiais. Vieni jų buvo čia ir statyti, kiti atvežti iš netolimų vietovių. Visi statiniai buvo restauruoti arba perstatyti, o kai kurie buvo atkurti statant naujai. Be to, visi jie buvo statyti nenaudojant vinių ar kitų metalinių tvirtinimo elementų. Žymiausi Kižų statiniai sudaro kompleksą, kuriame yra 22 kupolų Atsimainymo cerkvė, 9 kupolų Švenčiausios Mergelės Užtarėjos cerkvė, varpinė ir abi cerkves bei varpinę juosianti medinė siena. 1990 m. Kižų šventorius buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip byloja legenda, Atsimainymo cerkvė buvo statyta vien kirviu nenaudojant kitokių įrankių, o meistras baigęs ją statyti, kirvį išmetęs į ežerą, nes supratęs, kad nieko gražesnio sukurti nebeįmanoma. Be šių statinių muziejuje eksponuojami įvairūs karelų valstiečių gyvenamieji namai, malūnai, svirnai, kluonai bei juose esantys rakandai. Man ir žmonai šis muziejus paliko neišdildomus įspūdžius. Bet jis buvo paskutinė mūsų kelionėje lankyta vieta. O po jos mūsų laukė ilgas, išsiilgtas kelias namo, atgal į Lietuvą.
Autoriaus nuotraukos.
