XII amžiuje prieš mūsų erą, kai pasaulį valdė faraonai ir karaliai, Amerikos Kolorado, Jutos, Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijų teritorijoje gyveno indėnų anasazių kultūros atstovai. Jie žinomi tuo, kad pastatė didžiulį miestą Pueblą Bonitą, kurio pagrindinėje aikštėje augo šešių metrų aukščio pušis. Kadangi netoliese nebuvo kitų medžių, manyta, kad milžiniška pušis anasazių tautai buvo šventa, ir naudojama religiniais tikslais. Tačiau neseniai ši prielaida buvo paneigta, nes amerikiečių mokslininkai išsiaiškino, kad iš pradžių medis augo visiškai kitoje vietoje.
Gyvybės medis Jungtinėse Valstijose: šis tas apie tai, kaip mokslininkams pavyko paneigti mitus apie „gyvybės medį“ Pueblo Bonito mieste. Aštuonių tūkstančių kvadratinių metrų ploto gyvenvietė, susidedanti iš daugiau nei pusseptinto šimto kambarių, buvo pirmą kartą atrasta 1849-ais JAV armijos leitenanto Džeimso Simpsono. Pirmieji kasinėjimai vyko nuo 1896 iki 1900 metų, jų metu archeologai rado kambarius ir kitas miesto dalis. Aukšto medžio, panašaus į Oregono pušį (Pinus ponderosa), kurio pavadinimas buvo „gyvybės medis“, liekanos rastos tik 1924 metais.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Pušis buvo rasta po viršutiniu dirvožemio sluoksniu, ir mokslininkai buvo nustebinti, kad medis gerai išsilaikė net po kelių šimtų metų. Ekspedicijos vadovas Neilas Džadas pasakojo, kad medis turėjo milžiniškas šaknis, todėl tuo metu mokslininkai buvo įsitikinę, kad medis iš pradžių augo savojoje vietoje. Tačiau vėliau tyrėjai priėjo prie išvados, kad jie turi reikalų tik su šaknų dalimis, o ne su visa šaknų sistema. Be to, suradimo metu medis gulėjo ant žemės, todėl buvo galima daryti prielaidą, kad jis neturėjo jokio „švento” statuso, ir senovės Pueblo Bonito gyventojai jį atsivežė iš visiškai kitos vietos.
Ši prielaida buvo patvirtinta, kai mokslininkai ištyrė metinius žiedinius sluoksnius kamieno viduje ir rado įrodymų, kad medis augo Čusko kalnų masyve. Jis yra maždaug aštuoniasdešimt kilometrų nuo Pueblo Bonito, todėl mokslininkai kol kas net negali atspėti, kaip senovės žmonės sugebėjo perkelti milžinišką pušį tokiu dideliu atstumu. Greičiausiai senovės kultūros atstovai medžio nekirto, o jis nugriuvo pats. Galima būtų spėti, kad vėliau kamienas buvo perkeltas, tačiau netoliese archeologai nerado jokių panašių pėdsakų. Taip pat jie nežino, kokioje padėtyje medis buvo panaudotas mieste: jis galėjo stovėti kaip stulpas arba gulėti kartu su kitais statybai skirtais rąstais.
Bet kokiu atveju, šiuo metu mitas apie šventą medį Pueblo Bonito mieste gali būti laikomas paneigtu. Tačiau paslaptis gaubė ne tik medį, bet ir pačią gyvenvietę. Reikalas tas, kad joje žmonės akivaizdžiai negyveno nuolat, nes žemėje nebuvo rasta daiktų, kuriuos indėnų anasazių kultūros atstovai naudodavo kasdien. Pasirodo, žmonės lankydavosi šioje vietoje tik ypatingomis progomis ir laikinai gyveno šimtuose mažų „namelių“, kurių dalis buvo daugiaaukščiai. Greičiausiai, per masinius susibūrimus žmonės dalijosi šventomis žiniomis ir atlikdavo apeigas.
Apskritai, Pueblo Bonito miestą galima pavadinti tokiu pat svarbiu istoriniu objektu kaip Stounhendžas Didžiojoje Britanijoje. Tačiau jis neišliko taip gerai, kaip galėjo, nes buvo pastatytas labai pavojingoje vietoje. Šalia statinio buvo trisdešimties metrų aukščio uola, kurios dalis svėrė daugiau nei keliasdešimt tūkstančių tonų, ir daugelį amžių kėlė griūties pavojų. Būtent dėl to ji buvo žinoma „grasinančios uolos“ pavadinimu. Galiausiai uola nugriuvo 1941-ais, ir sugadino vieną iš didžiųjų miesto sienų bei apgadino keletą namų. „Gyvybės medžiui” ši griūtis liko nė motais.
