Aleksandriją, kaip liudija jos pavadinimas, įkūrė 332–331 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis. Po jo, Ptolemėjų dinastijos laikais, ji tapo Egipto sostine ir didžiausiu uostu Viduržemio jūroje. Aleksandrijos biblioteka buvo įkurta III a. pr. m. e. pradžioje. Įvairiais šaltiniais, joje buvo saugoma nuo šimto tūkstančių iki milijono rankraščių. Nepaisant gaisrų ir fanatikų barbariškumo, biblioteka išbuvo daugiau nei tūkstantį metų. Tačiau VII a. čia atėjo arabai, kurie užbaigė jos naikinimą.
Ilgą laiką istorikai manė, kad neįkainojamas senovės žinių lobynas negrįžtamai prarastas, bet palaipsniui įvairiose Europos ir Azijos šalyse ėmė atsirasti istoriniai dokumentai, akivaizdžiai kažkada priklausę bibliotekai. Jos saugotojai, tuo metu labai išsilavinę žmonės, negalėjo nepastebėti religinių fanatikų keliamos grėsmės lobynui, ir ėmėsi priemonių rankraščiams išgelbėti.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Slapta nuo valdovų, bibliotekos turtų saugotojų kasta, pasitelkdama daugybę perašytojų, gamino svarbiausių istorinių dokumentų kopijas, o originalius nedidelėmis partijomis siuntė į kitas šalis. Kai kurių duomenimis, dalis rankraščių netgi atsidūrė Tibeto vienuolių bibliotekose.
Vienu senųjų rankraščių saugojimo centrų tapo Ečmiadzinas – Armėnijos bažnyčios vadovo rezidencija. Pamažu Armėnijoje susiformavo senųjų rankraščių saugojimo centras – Matenadaranas. 1920 m. gruodžio 17 d., po sovietų valdžios įkūrimo Armėnijoje, Matenadaranas buvo paskelbtas nacionaline vertybe. 1939 m. valdžia perkėlė saugyklą į Jerevaną, o 1960 m. – į specialiai pastatytą pastatą.
1939 m. tarp asmenų, paskirtų atsakingais už rankraščių pervežimą iš kataliko rezidencijos į Jerevaną, buvo jaunas istorikas Viktoras Arutunianas, kuris iš tiesų buvo NKVD darbuotojas. Tolimesnius įvykius pasakoja Viktoro dienoraštis, kurį jis rašė tuo metu. Jame, be kita ko, rašoma, kad greitai peržiūrėdamas rankraščių ritinius, Arutunianas viename jų savo nuostabai aptiko Marso paviršiaus žemėlapį. Be to, aplink Marsą buvo nupieštas apskritimas su mažesniu apskritimu, neabejotinai žyminčiu planetos palydovą.
Abstulbintas atradimo, Viktoras pasielgė vaikiškai: atsargiai ištraukė žemėlapį ir paslėpė jį po apsiaustu, tikėdamasis parodyti jį savajam mokytojui, o vėliau grąžinti į vietą. Deja, vienintelis lapelis su žemėlapiu suteikė labai mažai informacijos. Tekstas buvo lotynų kalba ir, sprendžiant iš visko, buvo vėlyvas senovės egiptiečių teksto vertimas. Jame trūko svarbiausio – kas ir kada pagamino žemėlapį?
Nors optiniai lęšiai buvo žinomi dar senovės Egipte, net Galilėjas Galilėjus negalėjo savuoju teleskopu pamatyti Marso palydovų. To nepavyko padaryti ir XIX a. didžiausioje Europos observatorijoje. Palydovus aptikti 1877-ais pavyko tik naudojant naujausią dvidešimt šešių colių teleskopą JAV Jūrų observatorijoje. Tačiau enkavėdisto rastame žemėlapyje buvo pavaizduotas tik vienas palydovas.
Deja, šiai neįtikėtinai istorijai tęsinys nenutiko. Viktoras nusiuntė žemėlapį Armėnijos mokslų akademijai, nurodydamas, iš kur jis buvo paimtas. Po to prasidėjo karas, jis išėjo į frontą, kur dingo be žinios. Po karo nebuvo paskelbta jokios informacijos apie šį nuostabų žemėlapį ir rankraštį, iš kurio jis buvo paimtas. Greičiausiai jis tebėra Matenadarano archyve.
Netiesioginis unikalaus dokumento egzistavimo įrodymas yra istorijos mokslų kandidato A.Gorbovskio informacija, kad žymaus kartvelų mokslininko ir rašytojo Sabos Orbelianio (1658–1725) aiškinamajame žodyne yra paminėtas Marso palydovas, ir net nurodytas jo orbitos spindulys – 24.019 km (šiuolaikinis duomuo – 25.459 km).
Neišskirta galimybė, kad Orbelianis lankėsi Ečmiadzine ir šią informaciją sužinojo iš ten saugoto senovinio rankraščio. Bet kuriuo atveju, verta jos ieškoti, nors tai gana sudėtinga užduotis: iki persikėlimo į naują pastatą, Matenadarano fonde buvo apie tūkstantį senovinių rankraščių, nepilni du tūkstančiai fragmentų, pora tūkstančių įvairių knygų puslapių, ir apie du šimtus tūkstančių dokumentų apie Rytų šalių istoriją. Tačiau manytina, kad Marso žemėlapio paslaptis verta pačių kruopščiausių ir daugiausiai pastangų reikalaujančių tyrėjų pastangų.
