1902-ais laikraščių pirmuose puslapiuose buvo aprašytas neįtikėtinas įvykis: tų metų gruodžio 29–30 d. naktį, 1:05 val. Paryžiuje sustojo beveik visi sieniniai švytuokliniai laikrodžiai. Publikacijose buvo teigiama, kad tuo metu daugelis paryžiečių pajuto galvos svaigimą, kurį lydėjo pykinimas ir apsvaigimas. Tuometinis Paryžiaus centrinės meteorologijos stoties direktorius oficialiai pareiškė, kad per visą tą laiką nebuvo pastebėta jokių atmosferos anomalijų. Seismografai neužfiksavo nė vieno žemės virpesių atvejo. Tačiau, specialistų nuomone, tai buvo geofizinis reiškinys, nes sustojo tik švytuokliniai prietaisai, o spyruokliniai laikrodžiai nebuvo paveikti „Paryžiaus gedimo”.
Žinoma, kad laikrodžių švytuoklės svyruoja dėl žemės traukos jėgos. Toks vienalaikis visų švytuoklių sustojimas galėjo įvykti, jei, tarkime, tą naktį Paryžiuje vienu metu būtų panaikinta žemės traukos jėga, ir visi gyventojai atsidurtų nesvarumo būsenoje, o kartu su jais – ir laikrodžių švytuoklės.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Toks variantas būtų įmanomas, jei visa geografinė teritorija vienu metu atsidurtų laisvojo kritimo būsenoje. Kadangi tai praktiškai neįmanoma, lieka manyti, kad atsirado svyravimai, fazės atžvilgiu priešingi svyravimams švytuoklių. Ir susumavus svyravimus, jie tarpusavyje sunaikino vienas kitą.
Bet kuriuo atveju žmogus patirtų pykinimą ir galvos svaigimą ir, žinoma, būtų labai išsigandęs. Taip ir atsitiko su paryžiečiais. Susirūpinę žmonės pareikalavo valdžios institucijų paaiškinti šį įvykį, bet aiškaus atsakymo taip ir negavo. Bet būtų įdomu sužinoti: tą naktį Paryžiuje sustojo tik laikrodžių švytuoklės ar visi prietaisai, atliekantys svyravimo judesius, pavyzdžiui, garsioji Fuko švytuoklė? Priminsime, kas tai yra. XIX a. viduryje Žanas Fuko išrado prietaisą, kuris vaizdžiai demonstruoja Žemės sukimąsi. Iš pradžių mokslininkas eksperimentą atliko siaurame rate. Vėliau apie šį eksperimentą sužinojo Lui Bonapartas.
1851 m. būsimasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas III pasiūlė Fuko pakartoti eksperimentą viešai po Panteono kupolu Paryžiuje. Eksperimento metu mokslininkas paėmė dvidešimt aštuonių kilogramų svorį, ir pakabino jį prie kupolo viršaus pritvirtinto šešiasdešimt septynių metrų ilgio lyno gale. Svorio gale jis pritvirtino metalinį smaigalį. Švytuoklė svyravo virš apvalios tvoros, kurios kraštuose buvo supiltas smėlis. Kiekvieną kartą, kai švytuoklė svyravo, aštri galvutė, pritvirtinta prie krovinio apačios, numesdavo smėlį maždaug 3 mm nuo ankstesnės vietos. Po maždaug dviejų su puse valandos tapo matyti, kad švytuoklės svyravimo plokštuma sukasi pagal laikrodžio rodyklę žemės atžvilgiu. Per valandą svyravimo plokštuma pasisuko daugiau nei 11 laipsnių, o maždaug per 32 valandas atliko pilną apsisukimą ir grįžo į ankstesnę padėtį.
Mokslininkas taip įrodė, kad jei Žemės paviršius nesisuktų, Fuko įrenginys nerodytų svyravimo plokštumos pokyčių. Fuko švytuoklės stebėjimo žurnale, kurį vedė Panteono tarnautojai, 1902 m. gruodžio 29–30 d. naktį nebuvo užfiksuota jokių prietaiso „elgesio“ anomalijų, t. y. švytuoklė svyravo kaip visada, be jokių nukrypimų ir sustojimų. Ilgą laiką šis faktas buvo laikomas neginčytinu, kol 1998 m. šiuo klausimu ėmėsi tirti prancūzų žurnalistas Žakas Lemjė. Atlikęs tyrimą, jis nustatė, kad tą naktį Panteone budėjo kažkoks Klodas Rando. Suprantama, kad šio žmogaus jau seniai nebuvo tarp gyvųjų, bet Žakui pavyko surasti budėtojo anūkę – madam Kristiną Šardren.
Ji prisiminė, kaip senelis kartą jai pasakojo, kad tą nelaimingą naktį Fuko švytuoklė elgėsi neįprastai. Sprendžiant iš ant smėlio paliktų žymių, ji keitė svyravimų amplitudę ir, tikriausiai, netgi kurį laiką sustojo. Paties sustojimo momento senelis nematė – juk negalima visą laiką stebėti švytuoklės, bet atitinkamą įrašą Rando įrašė į stebėjimų žurnalą. Tačiau vėliau lapas su šiuo įrašu buvo išimtas iš žurnalo, o jo vietoje įklijuotas kitas, kuriame buvo parašyta, kad naktis praėjo be incidentų. Vadovybė griežtai įsakė Klodui tylėti apie tai, kas įvyko. Žakui Lemjė pavyko rasti šį žurnalą ir jis įsitikino, kad ponia Šadren jam pasakė tiesą. Lapas žurnale tikrai buvo pakeistas. Kam tokiam ir kuriems galams buvo reikalinga, neaišku. Kas atsakingas? Kodėl vis dėlto įvyko Paryžiaus incidentas? Yra daug versijų, tarp kurių esama ir visiškai egzotiškų.
Pavyzdžiui, yra teiginių, kad laikrodžių švytuoklių sustabdymas Paryžiuje yra ateivių išdaiga. Jie, sakoma, atliko savotišką psichologinį eksperimentą, norėdami stebėti žemiečių reakciją į tokį neįprastą įvykį. Tas pats Žakas Lemjė sugebėjo nustatyti, kad 1902 m. gruodžio 29–30 d. naktį virš Paryžiaus dangaus buvo užfiksuotas nežinomas objektas, panašus į didelį tamsiai raudoną rutulį, kuris kirto Prancūzijos sostinę iš pietryčių į šiaurės vakarus. Informacija apie tai buvo pateikta Paryžiaus laikraščiuose. Dar egzotiškesnė versija buvo ta, kad tą naktį netoli Paryžiaus Žemę kaip adata perskrodė miniatiūrinė neutroninė žvaigždė. Tai astronominis objektas, kuris yra vienas iš galutinių žvaigždžių evoliucijos produktų. Jis paprastai atsiranda po supernovos sprogimo. Neutroninių žvaigždžių masė yra panaši į Saulės masę, bet įprastas spindulys yra tik dešimt-dvidešimt kilometrų.
Daugelis neutroninių žvaigždžių turi ypač didelį sukimosi greitį – iki tūkstančio apsisukimų per sekundę. Ir jei toks kosminis „gręžtuvas“ smigo į jo kelyje pasitaikiusią planetą, visai įmanoma, kad jis ją pralėkė, net nepastebėjęs ir nepadaręs rimtos žalos. Tačiau galingas gravitacinės bangos impulsas, susidaręs tuo metu, sukėlė trumpalaikį nesvarumo būseną įtakos lauke buvusiems kūnams, ir sustabdė švytuokles. O jei tuo metu jau būtų egzistavę radijas, televizoriai ir kiti elektroniniai prietaisai, efektas būtų buvęs dar labiau stulbinantis.
Gana įmanoma, kad Paryžiaus gedimas susijęs su dideliu saulės aktyvumu. Saulės aktyvumo metu išsiskiria medžiaga, turinti stiprią elektromagnetinę energiją, ir jei ji nukreipta į Žemę, medžiagos kiekis neturi įtakos gravitacijai, tačiau stipriai sutrikdo planetos magnetinį lauką.
Kadangi daugelis mechaninių laikrodžių detalių yra pagamintos iš lengvų, laidžių metalų, indukcinio lauko pokyčiai gali viršyti gravitacijos jėgą ir pakeisti detalių judėjimo periodą bei amplitudę, o tai laikrodžiams reiškia veikimo sutrikimą arba sustojimą. Ši versija yra įdomi, bet nepaaiškina, kodėl nesustojo spyruokliniai laikrodžiai.
Neatmetama galimybė, kad Paryžiaus incidentą sukėlė didžiojo mokslininko Nikolos Teslos eksperimentai. Būtent tais metais jis savo laboratorijoje tyrinėjo magnetinius laukus ir aukštus dažnius, atliko eksperimentus, susijusius su elektros energijos perdavimu be laidų dideliais atstumais. Tokiu atveju paryžiečiai atsipirko lengvu išgąsčiu. Galiausiai, labiausiai žemiška versija: laikraštininkų sukelta intriga yra paprasčiausia melagystė. Galbūt kuriam nors naujam leidiniui reikėjo sensacijos, kad padidintų susidomėjimą juo ir paaugintų tiražą, o iš tikrųjų jokio incidento nebuvo.Visgi reikia pasakyti, kad laikrodžių sustojimas sujaudino visą miestą.
Tuo metu naujienos daugiausia buvo sužinomos ne iš laikraščių, o perduodamos „iš lūpų į lūpas“. Paslaptingas įvykis buvo plačiai ir gyvai aptariamas dar prieš laikraščių numerių išleidimą. Matome, versijų yra daug, bet nė viena iš jų nepaaiškina šio paslaptingo reiškinio prigimties. Ir greičiausiai tiesos apie Paryžiaus incidentą mes taip niekada ir nesužinosime, nes laikas ne tik paslaptingai stabteli, bet ir greitai gramzdina įvykius praeitin.
