Houpo deimantas – brangiausias ir didžiausias mėlynasis deimantas pasaulyje. Šio sodrios safyro spalvos deimanto masė – 45,52 karato, o dydis – 25,60 × 21,78 × 12,00 milimetrų. Jo daugiametė istorija apipinta paslaptimis ir mįslėmis, kartais kruvinomis ir tragiškomis. Visos šios paslaptys jam atnešė blogą šlovę – šis deimantas laikomas prakeiktu brangakmeniu.
Deimanto kilmė paskendusi amžių glūdumoje – niekas nežino jo ankstyvosios istorijos. Europoje jis atsirado XVII a., kai jį į Prancūziją atgabeno žinomas avantiūristas, pirklys ir brangakmenių ieškotojas Žanas baptistas Tavernjė. Prieš tai Tavernjė ilgai keliavo po Indiją, kur aplankė Šachdžahano rūmus Agroje ir garsiąsias Golkondos deimantų kasyklas. Prancūzas pirko indiškus deimantus, kad galėtų juos perparduoti su dideliu pelnu Europoje.
Tačiau kaip į jo rankas pateko didžiulis mėlynasis deimantas, niekas tikrai nežino. Populiariausia mėlynojo deimanto kilmės versija teigia, kad tai yra dievo Ramos statulos akis, deimantas, kurį brahmanai laikė šventu dievų akmeniu. Aventūristas Tavernjė savo rankomis jį išlupo iš statulos, už ką žyniai prakeikė jį ir visus būsimus deimanto savininkus. Sprendžiant iš tolesnių įvykių, mėlynasis deimantas iš tiesų buvo ne tik statulos akis, bet ir baudžianti dievo akis.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Tavernjė padovanojo akmenį Liudvikui XIV, žinomam Saulės karaliui, už ką tas suteikė avantiūristui bajoro titulą. Tačiau Tavernjė, parašęs įdomius memuarus, netrukus paslaptingai žuvo Rusijoje, visais laikais nebuvusioje itin draugiška šalimi atvykėliams ir svetimšaliams. Pasak kai kurių gandų, jį sudraskė vilkai kažkur Sibire. Kas palaidojo prancūzų nuotykių ieškotoją, ir kur yra jo kapas, nežino niekas.
Tavernjė deimantas iš pradžių svėrė apie šimtą penkiolika karatų, tačiau Karalius Saulė dėl neaiškių priežasčių nusprendė iš jo padaryti kelis brangakmenius. Didžiausia indiško deimanto dalis, sverianti devyniasdešimt septynis karatus, liko Liudvikui XIV. Jo valdymo laikotarpiu Prancūzija įsivėlė į nuolatinius karus, kurie buvo sunki našta šaliai ir ją nuniokojo. Pats Liudvikas mirė nuo sunkios gangrenos, susižeidęs koją medžioklėje, taigi galima sakyti, kad akmuo jam laimės neatnešė. Tačiau lemtingi tragiški įvykiai, susiję su deimantu, dar buvo priešakyje. Indijos dievų šventojo akmens prakeiksmas nuosekliai atsiliepė Karaliaus Saulės palikuoniams ir artimiesiems.
Antrasis karalius, kuriam priklausė deimantas, buvo Liudvikas XV. Karalius padovanojo akmenį savo numylėtinei markizei de Pompadur, tačiau netrukus ji mirė nuo plaučių uždegimo. Brangakmenis sugrįžo karališkajai šeimai, o vėliau perėjo Liudvikui XVI. Jam lemtingai pasireiškė šventojo dievų akmens prakeikimas. Karalius Liudvikas XVI ir jo žmona karalienė Marija Antuanetė buvo žiauriai nužudyti Prancūzijos revoliucijos 1793-ais metu.
Įdomu, kad Marija Antuanetė kartais leisdavo nešioti deimantą princesei de Lambal, su kuria labai draugavo. Ir akmens prakeikimas pasiekė ir princesę – ji taip pat buvo nužudyta pačiu baisiausiu būdu. Štai kaip jos egzekuciją aprašė grafas de Ferzanas 1792 m. rugsėjo 19 d. laiške: „Plunksna negali aprašyti madam de Lambal egzekucijos detalių. Aštuonias valandas ji buvo kankinama pačiu baisiausiu būdu. Išplėšus jai dantis, apie dvi valandas ją atgaivino, teikdami jai visokeriopą pagalbą, ir visa tai tam, kad ji „geriau pajustų mirtį“.
Tačiau Prancūzijos revoliucijos metu pats akmuo paslaptingai dingo. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo pavogtas ir išvežtas į Angliją, kur gavo pravardę „Mėlynasis prancūzas“. Nežinoma, kur jis buvo ilgą laiką – jis atsirado tik 1812-ais, su kitokios formos briaunomis, ir sveriantis tik 45,52 karato.
Pasak kai kuriuos duomenų, akmuo buvo įsigytas Anglijos karaliaus Jurgio IV, po kurio mirties 1830 -ais deimantas buvo parduotas nežinomam asmeniui. Laikui bėgant, plito gandai, kad visi akmens savininkai bankrutavo, išprotėjo arba žuvo.
Nepaisant tokios prastos „šlovės”, 1839-ais britų bankininkas Henris Filipas Houpas aukcione už aštuoniolika tūkstančių svarų sterlingų įsigijo deimantą. Tuomet akmuo buvo pavadintas „Houpo deimantu“, šiuo vardu jis ir yra žinomas iki šiol. Pats Henris Houpas sulaukė senatvės, tačiau bankrutavo, praradęs didžiulį turtą. Šis įvykis dar labiau sustiprino gandus apie deimanto prakeiksmą. Tuo metu jo istorija netgi tapo daugelio literatūros kūrinių pagrindu. Taigi, 1866 m. britų rašytojas Vilkis Kolinsas parašė romaną „Mėnulio akmuo“, kurio siužetas akivaizdžiai įkvėptas Houpo deimanto istorijos.
Spręskite patys – štai kaip prasideda šis romanas: „Prologas: britų kariuomenės šturmas Indijos mieste Seringapatame. Britai įsiveržia į šventyklą, kur nužudo žynius, kad išimtų deimantą iš stabo statulos kaktos. Jauna mergina, Reičel Verinder, pagal savo dėdės, kariavusio Indijoje, testamentą, savo pilnametystės dieną gauna didelį, nepaprastai gražų deimantą. Deimantą jai iš žemyno atgabena jos pusbrolis Franklinas Blekas, kuris yra į ją įsimylėjęs. Jis taip pat paskelbia testamento sąlygas. Pagal jas, tam tikru atveju deimantas turi būti perduotas juvelyrams ir suskaidytas į mažesnius deimantus.”
Po Houpo mirties deimantas vėl buvo keletą kartų perparduotas, ir kiekvieną kartą naujieji savininkai išprotėdavo arba pasitikdavo smurtinę mirtį.
Vienas lemtingojo deimanto savininkų buvo Osmanų imperijos sultonas Abdulas Hamidas II. Jis padovanojo brangakmenį mylimai žmonai, ir netrukus ji buvo nužudyta plėšikų. Būtent su Houpo deimanto prakeiksmu siejama sultono, liūdnai pagarsėjusio kruvinomis represijomis, beprotybė. 1909-ais Abdulas Hamidas II buvo nuverstas nuo sosto ir mirė kalėjime 1918-ais. Kitas deimanto savininkas buvo rusų kunigaikštis Korytkovskis, kuris jį padovanojo prancūzų šokėjai Ledu. Netrukus jis pats ją nušovė iš pavydo, o pats po dviejų dienų buvo paslaptingai nužudytas.
1911-ais deimantą už pusę milijono frankų įsigijo žinomas prancūzų juvelyras Pieras Kartjė. Tuo metu akmuo jau buvo apipintas neįtikėtinu kiekiu tikrų ir išgalvotų tragiškų istorijų, tačiau tai nesutrukdė juvelyrui netrukus jį parduoti ekscentriškai amerikiečių milijonierei Evelinai Maklin. Ji buvo įsitikinusi, kad akmuo, kuris atnešė nelaimes kitiems žmonėms, taps jos talismanu. Dėl to ji beveik niekada nenusiimdavo „Houpo“ deimantą.
Tačiau netrukus Evelinos vyras išprotėjo ir mirė psichiatrijos ligoninėje, jos mylimas sūnus pateko po mašina, o dukra mirė nuo vaistų perdozavimo – gydytojai įtarė, kad ji nusižudė.
Pati Evelina Maklin gyveno šešiasdešimt metų, nesiskirdama su deimantu, atkakliai netikėdama, kad visa tai yra indų žynių prakeikimas, nors liko viena ir beveik visiškai nuskurdusi. Po jos mirties, siekiant padengti skolas, deimantas buvo parduotas amerikiečių juvelyrui Hariui Vinstonui. Akmens prakeikimas jam neturėjo jokios įtakos, tikriausiai todėl, kad jis dažnai rengė įvairius labdaros renginius ir netgi organizavo brangakmenių turą po Jungtines Valstijas, o jo metu gauti pinigai vėl buvo paaukoti labdarai.
1958-ų lapkričio mėnesį Vinstonas nusprendė padovanoti „Houpo“ deimantą Jungtinėms Valstijoms, pardavęs jį Smitsono institutui Vašingtone už simbolinę pusantro šimto dolerių kainą. Jis pasirinko neįprastą būdą pristatyti deimantą į naują adresą – išsiuntė jį paprastu paštu, įvyniojęs brangų krovinį į grubų vyniojimo popierių. Nuo to laiko akmuo saugomas Smitsono instituto Gamtos istorijos muziejuje ir yra jo pagrindinis eksponatas. Šiuo metu jo vertė siekia šimtą milijonų dolerių.
