Statistika rodo, kad kasmet Žemėje be pėdsakų dingsta apie du milijonus žmonių. Didžioji dauguma šių dingimų paaiškinama visiškai natūraliomis priežastimis: žmogžudystės, nelaimingi atsitikimai, stichinės nelaimės. Kartais žmonės „dingsta“ savo noru. Tačiau dalis dingimų neatitinka suvokimo ribų, ir tokių atvejų, pagal tuos pačius statistikos duomenis, kasmet vis daugėja.
1889-ų metų liepos 30-ą anglų laikraštis „Daily Cronicle“ pranešė apie 48-erių metų Roberto Makmilano, vieno iš žinomos leidyklos „Makmillan“ savininkų, antgamtinį dingimą. Liepos 13-ą jis užkopė į Olimpo kalno viršūnę Graikijoje. Dešimtys liudytojų patvirtina, kad jis stovėjo ant viršūnės, mojavo ranka ir staiga dingo. Nepaisant kruopščių paieškų, nei pats Robertas, nei jo lavonas nebuvo rasti.
Vokiečių tyrinėtoja Sabina Baring-Gould savo knygoje „Istorinės keistenybės“ rašo, kaip 1899-ais kažkoks ponas Batcherstas, išėjęs iš alaus rūsių, nuėjo prie diližanso. „Jis ėjo pro arklius, kai staiga išnyko ore, o tai matė du jo draugai, išėję iš rūsio kartu su juo, vežėjas ir diližanso keleiviai. Daugiau jo niekas niekada nematė“.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
1867-ais panašus atvejis įvyko Prancūzijoje. Ponas Liusjenas Busjė atėjo pas gydytoją, nusirengė ir atsigulė ant kušetės. Gydytojas akimirkai nusisuko paimti instrumentus, o kai vėl pažvelgė į pacientą, jo ant kušetės nebebuvo. Paciento daiktai liko gulėti savojoje vietoje.
Tikra staigių žmonių dingimų epidemija prasidėjo 1940-ų pabaigoje šiaurės rytinėje JAV dalyje. Vermonto valstijos laikraščiuose nuolat pasirodydavo pranešimai apie paslaptingus dingimus namuose ir tiesiog gatvėse, dažnai liudytojų akivaizdoje. Iš viso dingo keliasdešimt žmonių. Pavyzdžiui, keleivinio autobuso salone, keturiolikos liudininkų akivaizdoje, kaip skradžiai žemėn pradingo karininkas, kuris snaudė savo sėdynėje prie lango.
Tarp staigių dingimų, matyt, reikėtų paminėti paslaptingą trijų švyturio prižiūrėtojų dingimą Flenano saloje. Nuo 1900-ų gruodžio 15-os laivų kapitonai, plaukioję Šiaurės jūra, pradėjo pranešti pakrančių valdžios institucijoms, kad Flenano švyturys neveikia. Į salą buvo nusiųstas laivas „Gesperus“, kuriame buvo Žozefas Muras – vyriausiasis švyturių prižiūrėtojas šioje teritorijoje. Muras gerai pažinojo visus švyturio prižiūrėtojus – Tomą Maršalą, Donaldą Mak-Artūrą ir Džeimsą Dukatą. Jie buvo patyrę prižiūrėtojai, sąžiningai atliko savo pareigas ir kritinėse situacijose nepuildavo į paniką. Be to, Muras juos matė prieš tris mėnesius, ir visi trys buvo visiškai sveiki.
Kai laivas „Gesperus“ priartėjo prie salos, kurioje gyveno tik tie trys žmonės, įgula pastebėjo, kad niekas neskuba jų pasitikti. Signalinės šviesos
nedegė. Įtardamas, kad kažkas ne taip, Muras pirmasis išlipo į krantą, ir nuėjo prie baltai nudažyto prižiūrėtojų namelio. Ten nieko nebuvo. Be to, visi daiktai buvo savo vietose, netgi lempų dagčiai buvo išvalyti ir apkirpti, puodeliuose telkšojo aliejus – saulėlydžio metu jie ketino pripildyti lempas…
Muras surado budėjimo žurnalą, ir savo nuostabai perskaitė paskutinį įrašą, atliktą gruodžio 15-ą. Sargas aprašė audringą jūrą. Tai atrodė neįtikėtina, nes tą naktį oro sąlygos aplink salą buvo puikios, jūra – rami. Bet būtent tada buvo gautas pirmasis signalas, kad švyturio žibintai nedega.
Tuoj pat buvo surengtos paieškos visoje saloje, tačiau prižiūrėtojus rasti nepavyko. Nepavyko rasti ir protingą paaiškinimą jų dingimo priežasties.
Kitą dieną „Gesperus“ išplaukė atgal, o Muras liko saloje kaip laikinasis švyturio prižiūrėtojas. Jis nuolat mąstė apie šią paslaptingą istoriją. Galbūt per audrą, apie kurią buvo parašyta budėjimo žurnale, Maršalas, Mak-Artūras ir Dukatas priėjo prie jūros ir juos pasiglemžė audringos bangos? Tai atrodė neįtikėtina, nes sargai puikiai žinojo apie pavojų, susijusį su siautėjančia stichija. Tada galbūt vienas iš jų išprotėjo, nužudė kitus du ir numetė jų kūnus nuo uolos, prieš pats šokdamas į jūros gelmes? Taip pat neįtikima: visi trys buvo blaivaus proto, sveiki žmonės. Ir kokia ta keista audra, aprašyta gruodžio 15-os naktį?
1901-ų sausio mėnesį Muro savanoriškas įkalinimas saloje baigėsi, ir jį pakeitė ten atsiųsti nauji prižiūrėtojai. Grįžęs į Angliją, Muras draugams papasakojo, kad saloje buvo slogi atmosfera, o jį patį nuolat kažkas slėgė. Kartais Murui atrodė, kad, bandydamas surasti dingusius draugus ar atskleisti jų dingimo paslaptį, jis girdėjo, kaip vėjas atneša Maršalo, Mak-Artūro ir Dukato balsus, besišaukiančius pagalbos…
Kitas paslaptingas pasakojimas, nors ir mažai paaiškinantis staigaus dingimo reiškinį, gali duoti peną apmąstymams. XIX amžiaus viduryje, retai apgyvendintoje kelio atkarpoje netoli Bunevilio miestelio Konektikuto valstijoje, stovėjo tuščias namas, kuris vietos gyventojų akyse buvo pelnės prastą „šlovę”. Jį vadino „vaiduoklių namu“, ir stengėsi prie jo nepriartėti. Reikalas tas, kad vieną naktį namo savininkas su visa šeima be pėdsakų dingo, palikę visus namų apyvokos daiktus, drabužius, maistą, arklius arklidėje, karves lauke. Liko viskas, išskyrus namo gyventojus: vyrus, moteris, tris mergaites, berniuką ir kūdikį.
Vieną kartą taip atsitiko, kad nacionalinės gvardijos pulkininkas Džekas Makardlas ir teisėjas Maironas Vejus turėjo važiuoti iš Bunevilio į Mančesterį. Audra užklupo juos būtent tada, kai jie buvo prie „vaiduoklių namų“. Keliauninkai įėjo vidun ir iš karto atsidūrė visiškoje tamsoje ir tyloje. Pro langus ir plyšius nesiskverbė nei žaibų blyksniai, nei baisus audros griausmas. „Kai šiek tiek atsigavau nuo stulbinančio efekto – perėjimo nuo griausmo į tylą”, – rašė Makardlas savo straipsnyje laikraštyje „Advocate“ 1876-ų rugpjūčio 6-ą, tęsdamas: „Mano pirmasis impulsas buvo vėl atidaryti duris, už kurių rankenos aš vis dar nesąmoningai laikiausi. Aš stumtelėjau duris ir, mano nuostabai, paaiškėjo, kad jos išėjo ne į verandą, o į kažkokį kambarį…“
„Patalpą nutvieskė silpna žalsva šviesa”, – tęsia pulkininkas, paaiškindamas: „Kurios šaltinio aš negalėjau nustatyti. Viduje šio „akmeninio maišo” buvo aštuoni ar dešimt kūnų. Visi gulėjo išsitiesę ant grindų, išskyrus vieną, priklausantį jauna moteriai. Ji sėdėjo, atsirėmusi nugara į sieną. Kita moteris, vyresnio amžiaus, laikė glėbyje kūdikį. Paauglys gulėjo veidu žemyn prie barzdotų vyrų kojų. Kūnai buvo įvairiose irimo stadijose. Kol aš stovėjau, priblokštas šio vaizdo, teisėjas Veius, atstumdamas mane, ryžtingai įėjo į kambarį. „Dėl Dievo meilės, sušukau, neikite ten! Greičiau išeikime iš šios baisios vietos!“, – pasakojo Makardlas.
„Bet Vejus nekreipė dėmesio į mano prašymą. Jis pritūpė šalia vieno lavonų ir, norėdamas geriau įsižiūrėti, pakėlė jo pajuodusią galvą. Tuo metu man sugniaužė kvapą. Pajutęs, kad tuoj parkrisiu, sugriebiau durų rankeną ir, traukdamasis atatupstas, netyčia užtrenkiau duris. Daugiau nieko neprisimenu. Po šešių savaičių atsigavau viešbutyje Mančesteryje. Pasirodo, mudviejų senokai ėmėsi ieškoti, bet apleistame name rado tik mane. Teisėjo nuo tos nakties niekas nematė.”
Sunku įsivaizduoti paslaptingesnę istoriją: ko gero, galima daryti tik vieną prielaidą, kad kambarys, į kurį pateko Makardlas ir Vejus, buvo kituose išmatavimuose. Kai naktiniai keliauninkai įėjo į namą, juos apgaubė neįprasta tamsa ir tyla. Tie, kurie lankėsi kitose dimensijose, dažnai apibūdina šias vietas panašiai – kaip keistai tylias, negyvas. Taigi, galbūt teisėjas Vejus tapo erdvės ir laiko spąstų auka, kurie iki tos akimirkos jau buvo pasiglemžę keletą nelaimėlių.
