Jeronimas Karlas Frydrichas fon Miunhauzenas tapo plačiai žinomu dėl savo „literatūrinių” nuotykių. Realusis Miunhauzenas priklausė senai Žemutinės Saksonijos giminei. Kai jam buvo penkiolika metų, jaunuolis įstojo į tarnybą pas Braunšveigo-Volfenbiutelio hercogą Ferdinandą Albrechtą II, o po kelerių metų, ieškodamas karjeros perspektyvų, išvyko į Rusiją ir tapo jaunojo hercogo Antono Ulricho, princesės Anos sužadėtinio, o vėliau ir vyro, pažu. 1738-ais Miunhauzenas kartu su hercogu dalyvavo Turkijos kampanijoje. Po trejų metų, iškart po Birono nuvertimo ir Anos paskyrimo Rusijos valdove, o hercogo Antono Ulriko – generalisimu, Miunhauzenas gavo leitenanto laipsnį.
Tačiau 1741 m. įvykęs Elžbietos perversmas, nuvertęs Braunšveigo dinastiją, nutraukė šlovingą barono karjerą. Tapęs tik rotmistru, Miunhauzenas pasiėmė metines atostogas „dėl kraštutinių ir būtinų poreikių“ ir išvyko į Bordenverderio dvarą, kuris jam atiteko po šeimos turto padalijimo. Jis akivaizdžiai nenorėjo grįžti į Rusiją. Vyras du kartus pratęsė atostogas, o tada pateikė Karinei kolegijai prašymą atleisti jį iš tarnybos, prašydamas už „nepriekaištingą tarnybą“ suteikti jam pulkininko leitenanto laipsnį.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Tačiau gavo atsakymą: prašymą reikia pateikti vietoje. Miunhauzenas taip ir neišvyko į Rusiją, todėl 1754 m. buvo pašalintas iš tarnybos už savavališką tarnybos metimą. Iki gyvenimo pabaigos jis liko rotmistru. Baronas įsikūrė savo dvare ir linksmino kaimynus nuostabiais pasakojimais apie savo nuotykius Rusijoje…
Baronas Miunhauzenas – daugialypė asmenybė. Viena vertus, jis yra literatūrinis herojus, kuris, kaip žinoma, „niekada nemeluoja“, kita vertus, jis yra istorinis personažas, kurio likimas buvo susijęs su visa eile XVIII a. antrojo ketvirčio valdovų. Žvilgsnis į tokį personažą leido naujai pažvelgti ir į Rusijos istorijos laikotarpį nauju kampu. Pavyzdžiui, kalbama apie įvairiausius Jeronimo von Miunhauzeno buvimo Sankt Peterburge aspektus.
Pradedant vietomis, kurias jis lankė, ir asmenimis, su kuriais jo keliai galėjo susikirsti, baigiant mados ir carinių pokylių aprašymais. Vienoje Miunchauzenų giminės pilių Žemutinėje Saksonijoje, Šveberio dvare, 1716-ų vasarą lankėsi ūmusis imperatorius Petras I, kuris ten ragavo šiltnamyje užaugintą „egzotišką vaisių“ – ananasą. Dabar pilyje yra penkių žvaigždučių viešbutis, šalia kurio pastatytas paminklas: bronzinis ananasas ant akmens postamento. Ant jo esanti užrašas primena pirmojo Rusijos imperatoriaus-tirono vizitą. Na, o mums smagius Miunhauzeno pasakojimus primena vaikystėje dažno skaityta Rudolfo Ericho Raspės knyga „Barono Miunhauzeno nuotykiai”: kuri istorija jums įsiminė labiausiai?
