Daugeliui žmonių vilkų kaukimas naktį asocijuojasi su laukine gamta ir pavojumi. Tačiau už šio skardaus garso ne visada slypi medžioklės instinktas. Dažnai tai yra ilgesio ir vienatvės išraiška. Vilkai yra vieni iš nedaugelio gyvūnų, kurie sudaro tvirtas poras visam gyvenimui. Jiems šeima yra gyvenimo prasmė, o partnerio netektis gali sugniuždyti net ir stipriausią vadą.
Taip nutiko Jeloustouno nacionaliniame parke. Po to, kai vilkai buvo sugrąžinti į savo teritoriją po septyniasdešimties metų jų nebuvimo, mokslininkai atidžiai stebėjo kiekvieną gaują. Dėka šių stebėjimų tapo aišku: pilkųjų plėšrūnų santykiai yra daug sudėtingesni ir gilesni, nei įprasta manyti.
Patelė 42F, vadinama Pelene, ir patinas 21M tapo tikra legenda. Jų sąjunga sukūrė didžiausią iš registruotų gaujų – trisdešimt septynis individus! Keletą metų jie buvo pagrindiniai Jeloustouno parke, bet vieną dieną Pelenė negrįžo. Banda kaukė, ieškojo jos, o 21M kaukė visą savaitę. Vėliau parkų prižiūrėtojai rado jos kūną prie kitos teritorijos ribos – Pelenė žuvo. Po pusės metų dingo ir jos partneris. Jo palaikai buvo rasti ten, kur pora praleisdavo kiekvieną vasarą.
Ši istorija tapo knygų ir mokslinių tyrimų pagrindu, o kartu su ja kilo svarbus klausimas: ar vilkai gali mylėti taip pat kaip žmonės? Ar jie gali kentėti dėl netekties ir net mirti iš ilgesio? Ilgą laiką egzistavo mitas apie „alfas“ ir „omegas“. Iš tiesų, gauja yra tiesiog šeima, kurioje tėvai rūpinasi įvairaus amžiaus vaikais. „Alfais“ vadinami tik tėvas ir motina. Tačiau jie nėra žiaurūs tironai, o mylintys gynėjai, kurie moko savo palikuonis išgyventi.
Kai jauniems vilkams sukanka dveji-treji metai, jie turi pasirinkti: likti su šeima ar eiti ieškoti savojo likimo. Maždaug trečdalis lieka visam laikui, bet tada jie negali turėti savo palikuonių. Tie, kurie nusprendžia rizikuoti, išvyksta į vienišiaus kelionę. Daugelis žūsta, bet tie, kurie išgyvena, vieną dieną randa savo „antrąją pusę“.
Tai ne meilė iš pirmo žvilgsnio, o išbandymas veiksmais: medžioklė, teritorijos gynimas, kova su priešais. Pusė porų išsiskiria jau kitais metais. Bet tie, kurie lieka kartu, sukuria tvirtą gaują ir ryšius, kurie atlaiko bet kokius išbandymus. Būtent šis atsidavimas, mokslininkų nuomone, tapo šunų prijaukinimo pagrindu. Kai vilkas praranda savo partnerį, pasekmės gali būti tragiškos. Šunims tai pasireiškia depresija, fiziologiniais pokyčiais, apetito praradimu ir imuniteto susilpnėjimu. Vilkams, neturintiems „psichologo ir vaistų“, tai baigiasi apatija ir mirtimi.
Taip atsitiko ir pora Beti bei Stoni iš Baifo parko Kanadoje. Aštuonerius metus jie vadovavo aštuoniolikos vilkų gaujai. Bet vieną dieną Beti buvo rasta negyva. Priežastis – susilpnėjęs imunitetas. Stoni negalėjo išgyventi jos netekties: vos po dviejų savaičių jis mirė šalia vietos, kur buvo rasta jo draugė. Išoriškai jis buvo visiškai sveikas, bet mirė nuo to, ką vadiname „sudužusia širdimi”…
