Vieni jį vadino genijumi, kiti – sadistu, treti – bepročiu. O jis, jo paties žodžiais, tiesiog „norėjo pabandyti įsiskverbti į kitus pasaulius, kurie skiriasi nuo mūsų…“. Ir dar – sužinoti, iš kur atsiranda mintys. Atsakymo į šį klausimą jis ieškojo, studijuodamas fiziologiją, neurobiologiją, psichiatriją, parapsichologiją, filosofiją, matematiką, hipnozę ir ekstrasensorinius žmogaus gebėjimus. Nenuostabu, kad jį sekė FTB, CŽV, NASA, Pentagonas.
1915-ų sausio 6-ą Minesotos valstijos sostinėje Sent Paulo mieste fanatiškų katalikų šeimoje gimė „princas ant žirnio“. Tiesiogine šio žodžio prasme. Pirmąsias gyvenimo savaites kūdikis buvo toks jautrus bet kokiam prisilietimui, kad jį nešiojo ant pagalvėlių. Jį pavadino Džonu. Kai jis paaugo ir sustiprėjo, jį atidavė į katalikų šv. Luko vardo mokyklą. Džono pasiekimai teologijos srityje stebino net griežtus mokytojus.
Lūžis įvyko, kai Džonui buvo vos septyneri metai. Jis ruošėsi išpažinčiai, stovėdamas tamsoje bažnyčioje ant kelių, veidu į altorių, ant kurio degė tik viena žvakė. Staiga bažnyčios sienos ir kolonos tapo permatomos, ir Džonas pamatė angelus, Dievą ir šventuosius, einančius per bažnyčią. Tačiau jie visi buvo kažkokiame kitame matmenyje. Sužavėtas berniukas papasakojo apie tai vienuolei. Tačiau ji išbarė Džoną: jos nuomone, regėjimus gali matyti tik šventieji. Suprantama, kodėl, visą širdį atidavęs Dievui, užaugęs Džonas kategoriškai atsisakė laikytis bažnyčios dogmų.
Galiausiai tėvai turėjo perkelti sūnų iš katalikiškos į akademinę mokyklą. Baigęs ją, jis puikiai išlaikė stojamuosius egzaminus į Kalifornijos technologijos institutą, kuris buvo laikomas mokslo „kadrų kalve“, be to, tuo metu pažangiausiose srityse. Embrionologija ir genetika – tai būtent tos žinių sritys, kurios tiria gyvybės atsiradimą nuo nulio. Džonas ėmėsi jų studijuoti, kad per matomą ir apčiuopiamą galėtų suvokti dieviškąją gyvybės atsiradimo esmę.
Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs.
Aukštojoje medicinos mokykloje Lilis perėjo nuo gyvenimo ištakų pažinimo prie „minčių šaltinio“ – žmogaus smegenų – tyrimo. Įgytos žinios pravertė Antrojo pasaulinio karo metais. Tuo pačiu metu Lilis ėmėsi tirti karo lakūnų fiziologinę būklę skrydžių dideliame aukštyje sąlygomis. Būtent karo metais Džonas Lilis sukūrė techniką ir prietaisus, skirtus nuolatiniam kraujospūdžio ir piloto iškvėpto oro cheminės sudėties kontrolei. Šie jo kūriniai tapo pagrindu kūrimui kvėpavimo aparatų, skirtų skrydžiams stratosferoje.
Tačiau labiausiai Lilį domino pats smegenų veikimo procesas. Iš karto po karo pabaigos jis tęsė tyrimus ir sukūrė unikalias metodikas, kaip į gyvūnų smegenis implantuoti ploniausius elektrodus, visiškai nepažeidžiant pačių smegenų. Veikdamas įvairias smegenų sritis elektros srove, Lilis nustatė centrus, atsakingus už baimę, skausmą, alkį, malonumą.
Apie jo tyrimus sužinojo CŽV. Atėjo diena, kai į „smegenų tyrinėtojo“ Lilio mokslinį centrą atvyko „žmonės juodais drabužiais“ ir pasiūlė sandėrį: jie visais būdais padės jam dirbti, o jis – teiks jiems savo tyrimų rezultatus. Lilis sutiko, pasiūlydamas sąlygą: visa informacija, kurią iš jo gaus žvalgybos tarnybos, turi tapti mokslo bendruomenės nuosavybe. Žinoma, jam tai buvo pažadėta. Tačiau viename privačių pokalbių su karinio jūrų laivyno žvalgybos kuratoriumi jis sužinojo, kad tikrasis kariuomenės tikslas – valdyti ne gyvūnų, o žmonių elgesį. Tuomet jis pradėjo slėpti svarbiausius savo darbo rezultatus.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lilio eksperimentų dalyvių tarpe atsirado delfinai. Bendraudamas su jais, mokslininkas patyrė stulbinantį atradimą: pasirodo, šalia žmonijos egzistuoja kitas pasaulis, kita civilizacija, senesnė ir ne mažiau išsivysčiusi intelekto lygiu. Lilio nuomone, delfinai senai suprato visatos dėsnius. Todėl būtent jie, o ne žmonės, pirmieji užmezga kontaktą. Žmogus, būdamas egocentriškas, nepastebi savo protingųjų „brolių”. Maža to, jis negailestingai, absurdiškai ir žiauriai eksploatuoja gyvūnų „planetą“ – vandenyną.
Daugeliui dešimtmečių delfinai tapo mokslininko „jūrų broliais“ ir kolegomis. Atėjo momentas, kai jis suprato, kad neturi teisės laikyti jų nelaisvėje, kad jie turi ateiti ir išeiti tik savo noru. Bendravimas su delfinais įtikino Lilį, kad egzistuoja vieningas pasaulinis protas, kurį jis pavadino Esybe. Šiais laikais pagal Lilio metodiką delfinai yra rengiami aptikti pažeistus povandeninius ryšius.
Lilis pradėjo tyrinėti žmogaus intelektinius gebėjimus. Jį labiausiai domino, ar smarkiai mūsų sąmonė priklauso nuo aplinkinio pasaulio. Norėdamas atsakyti į šį klausimą, reikėjo sugalvoti, kaip izoliuoti tiriamąjį nuo menkiausio šio pasaulio poveikio. Lilis sugalvojo: reikia žmogų paguldyti į vandens pilną vonią, kurio temperatūra yra 34-i laipsniai – būtent tokia temperatūra nėra juntama kūno. Vonios kambarys turi būti visiškai tamsus ir nepraleidžiantis garso. Oro tiekimas turi būti per minkštą kaučiuko kaukę.
Šiandien šis prietaisas vadinamas izoliacijos vonia ir yra plačiai naudojamas visame pasaulyje rengiant pilotus, kosmonautus ir visus, kuriems tenka dažnai ir ilgai būti tamsiose, uždarose patalpose. Dešimtį metų Lilis vykdė eksperimentus izoliacijos vonioje, ir juos atliko tik pats sau. Nes kas gi galėtų objektyviau ir tiksliau apibūdinti visus ilgalaikio buvimo nesvarumo, tamsoje, beveik realioje tuštumoje, pojūčius?
Išlaisvindamas savo sąmonę nuo išorinio pasaulio spaudimo, Lilis suformulavo gyvojo smegenų, kaip natūralaus biokompiuterio, turinčio programų rinkinį, susiformavusį evoliucijos procese ir kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenimo procese, teoriją. Savo gyvenimo ciklo metu žmogus gali prarasti, plėtoti ir tobulinti savo metaprogramas, keistis jomis su kitais žmonėmis ir gyvaisiais būtybėmis.
Visas metaprogramas Lilis sąlygiškai suskirstė į tas, kurios valdo išorinę realybę, atmintį, ir autonomines nervų sistemos programas, palaikančias kūną ir reprodukciją. Lilis sau keltą užduotį suformulavo taip: „Mano tikslas buvo padidinti mūsų dabartinio riboto proto lankstumą, jėgą, objektyvumą ir jo žinias apie save, pasiekti pagrindines gramas ir metaprogramas, valdančias kiekvieną konkretų protą, kad vėliau pakeisti įprastą silpną funkcionavimą, paverčiant jį stipriu ir visaverčiu…“
Atsipalaidavusios smegenys lengvai formuluoja sprendimus, kurie atrodė neįmanomi, atveria atminties gelmes, trykšta vaizdais, suteikia skrydžio jausmą ypatingoje intelekto erdvėje. Būdamas izoliacijos vonioje, Lilis vyko į nuostabias keliones „į keistų, svetimų gyvybės formų sferą… Kai kurios buvo skysčių pavidalo, kitos – švytinčių dujų pavidalo… Aš buvau stebėtojas jų pasaulyje, į jį neįtrauktas“. Su kiekvienu nauju seansu Lilis nenustodavo stebėtis gyvybės formų ir intelektų įvairove, egzistuojančia begalinėje visatoje.
Vieną kartą jis leidosi kelionėn į savo paties vidų, keliavo po smegenų ir širdies ląsteles, praėjo per kraują, stebėdamas baltųjų kraujo kūnelių darbą. „Patekęs į kvantinį lygį, stebėjo atomų žaidimą jų pačių milžiniškuose pasauliuose, jų plačias tuščias erdves, fantastinėmis jėgomis laikomas kiekviename tolimame branduolyje su jų orbitiniais elektronų jėgos laukų debesimis ir elementariomis dalelėmis, įsiveržiančiomis į šią sistemą iš išorinių erdvių“.
Džono Lilio biokompiuterio idėja paskatino inžinierius pagalvoti apie biologinių medžiagų naudojimą kaip šiuolaikinių kompiuterių procesorių komponentų. Šiuo metu tokį darbą atlieka visi didžiausi kompiuterinės technikos kūrėjai ir gamintojai. Specialistų skaičiavimais, biokompiuterio atminties talpa ir greitis turėtų gerokai pranokti šiuo metu egzistuojančius.
Lilio manymu, eksperimentai, kuriais siekiama pasiekti aukštą sąmonės būseną, leidžiančią realiai pajusti mūsų „aš“ ir visatos begalybę, yra būtini žmonijos išlikimui. Tas, kuris patyrė šią begalybę, Lilio supratimu, nebegalės elgtis kaip barbaras nei su savo artimaisiais, nei su pasauliu, kuriame gyvena.
Viename savo kelionių į „kitus pasaulius“ etape Lilis nusprendžia, kad smegenų izoliaciją nuo kūno galima sustiprinti vartojant LSD, kuris tuo metu buvo bandomas Nacionaliniame psichiatrijos institute. Tuo metu medikai jį laikė galimu alkoholizmo ir kai kurių psichinių ligų gydymo būdu. Vartodamas LSD dozę, tyrinėtojas „pradėjo nykti, persikeldamas į „sąmonės tašką“, neturintį matmenų ir koordinačių erdvėje, nežymiai mažą, kuriame jo „aš“ tampa tokiu pačiu išoriniu objektu, kaip ir visa kita“. Iš šio taško, pasak mokslininko, „galima ramiai stebėti aplinkui burbuliuojantį nešiojo gyvenimo vandenyną“. Jis tai lygino su buvimu ciklono centre – erdvėje viduje siaučiančios stichijos, „kur galima išmokti gyventi amžinai…“
Po kiekvienos kelionės Lilis aprašo ir analizuoja savo įspūdžius, stengdamasis žodžiais apibūdinti „neišreiškiamą“, kiekvienu nauju eksperimentu papildydamas savosios visatos žemėlapį. Dirbdamas su LSD, Lilis atlieka svarbų atradimą, kuris vos nekainavo jam gyvybės. Po įprastos „eksperimentatoriaus“ dozės, jis patenka į komą, kuri trunka visą parą, ir dviem dienom praranda regą. Lilis daro išvadą, kad, pasirodo, be savimonės, egzistuoja ir kitos paslėptos organizmo sistemos, kurios gali programuoti procesus, nukreiptus į to paties organizmo sunaikinimą. LSD gali paleisti šias programas ir sukelti savęs sunaikinimo tragediją.
1972-ais mokslininkas baigia eksperimentus su izoliacijos vonia, LSD, uždaro savo laboratorijas ir atleidžia darbuotojus. Vėliau Lilis atsisako tyrimų, ir įkuria įmonę, kuri užsiima barokamerų namams gamyba. 1980 metais buvo nufilmuotas filmas „Pakeistos būsenos“, kurio pagrindu tapo Lilio tyrimų rezultatai. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Džonas Lilis praleido Havajuose, ir buvo žinomas dėl savo ekscentriško elgesio bei polinkio vartoti anestetiką ketaminą. Džonas mirė 2001-ais, tapęs vienu naujųjų laikų simbolių.
