Žiurkės gyvena mūsų planetoje jau pusšimtį milijonų metų, šiandieną kiekvienam mūsų tenka po dvi graužikes. Ledynmetis, pažangūs nuodai, gudrūs ultragarsiniai spąstai ir netgi atominiai sprogimai nepadaro jokios reikšmingesnės žalos šių sumanių graužikų populiacijai. Žiurkės visada keldavo žmonėms paniką. Mūsų protėviai bijojo jų „nuodingų“ įkandimų, antpuolių prieš beginklius kūdikius, maro plitimo ir jų tikrai velniškos gudrybės. Viduramžiais žiurkės vykdė tikrus antplūdžius kaimuose ir miestuose, tiesiogine prasme suėdamos viską savo kelyje.
Ilgauodegių kontrolė Europoje buvo sudėtinga dėl to, kad katalikų bažnyčia ilgą laiką laikė kates „pragaro būtybėmis“. Šiokiomis dienomis jas galabijo visi, kas tik norėjo, o bažnytinių švenčių metu jos buvo iškilmingai numarinamos didelės minios akivaizdoje. Atėjo akimirka, kai vietoj kačių istorinėje scenoje pasirodė profesionalūs „pacukų“ gaudytojai, išdidžiai vadindami save „žiurkių medžiotojais“: jie buvo skirstomi į karališkuosius, miestų ir klajojančius. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
