Niujorko gimdymo skyriuje tvyrojo nerimą kelianti tyla. Ką tik gimė kūdikis – pamėlęs, be gyvybės ženklų, nebylus. Jis nepravirko, nesuriko. Kambarys sustingo, kupinas abejonių. Gydytojai pažvelgė vieni į kitus, neapsisprendę: ar tęsti?.. Ir staiga panikos apimtoje aplinkoje pasigirdo ramus, aiškus ir ramiai skambantis balsas: „Pažymėkime kūdikį“. Šis balsas priklausė Virginijai Apgar. Tuo metu gimė ne tik kūdikis. Gimė šiuolaikinė medicina.
Virginija svajojo tapti chirurge. Tačiau penktajame dešimtmetyje operacinės buvo nedraugiškos moterims. Jai buvo tiesiai pasakyta: nė viena ligoninė jos nepriims. Ji nesiginčijo. Ji pasirinko kitą kelią – anesteziologiją. Šioje naujoje srityje, kuri dar nebuvo susiformavusi ir dažnai buvo ignoruojama, Virginija rado erdvę veiklai. Kolumbijos presbiterijonų ligoninės gimdymo salėse ji matė, kaip naujagimiai miršta tiesiog jos akyse, ir niekas nežinojo, kodėl. Nebuvo nei sistemos, nei kriterijų – tik intuicija, tik spėjimai. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
