Kartais praeitis su mumis kalba ne balsu, o spalvų atspindžiais. Kartais – užuomina, iš užmiršto paveikslo kyšančiu lelijos žiedlapiu.
1944-ais Romos architektas Andreas Buziras Vičis iš antikvaro įsigijo niekuo neišsiskiriančią medinę lentelę. Vienoje pusėje – tvarkingas „apgaulės“ raštas, kitoje – medžioklė lagūnoje: vyrai su lankais šaudo į antis, valtys slysta po skaidrų vandens paviršių, o virš viso to – šiltas Italijos saulės šviesos spindesys. Paveikslas atrodė baigtas. Beveik.
Viena maža detalė neramino meno istorikus – keista lelija, tarsi išaugusi iš niekur, kyšojo iš drobės krašto. Kažkas atsainiai numojo ranka, manydamas, kad tai dailininko klaida. Bet atsirado tas, kuris tame įžvelgė ženklą.
Praėjo dvidešimt metų, ir lelija atskleidė savo paslaptį. Ant kitos lentelės, saugotos privačioje kolekcijoje, du mąslūs moterų veidai žvelgė į lagūną. Priešais jas – vaza, iš kurios kyšojo lazdelė, bet be gėlės. Ir staiga viskas susidėliojo: šios dvi pusės kažkada buvo viena visuma. Lelija, sujungdama valtis ir balkoną, sujungė du pasaulius – vyrų ir moterų, realų ir įsivaizduojamą.
Kai mokslininkai sujungė abi lenteles ir ištyrė jas infraraudonaisiais spinduliais, paaiškėjo tiesa. Priešais juos buvo ne kurtizanės, kaip anksčiau manyta, o teisėtos žmonos, ilgesingai laukiančios medžioti išvykusių vyrų. Jų žvilgsnis buvo nukreiptas ne į lagūną, o į svajones, ir, galbūt, į nerimą. Viskas aplink juos alsavo simboliais: paukščiai, lelijos, balkono turėklai – ištikimybės ir tyrumo ženklai.
O rasta lelija – ne tik gėlė, bet ir šventas Mergelės Marijos simbolis, jungiantis žemiškąjį su dangiškuoju.
Taip paveikslas, ilgą laiką laikytas buitine scena, tapo pasakojimu apie ištikimybę ir tylų laukimą.
Tačiau, kaip dažnai būna didžiosioms mįslėms, istorijos pabaiga liko neatsakyta. Tyrėjai yra įsitikinę: net dabar, kai „Ponios balkone“ ir „Medžioklė lagūnoje“ vėl sujungtos, prieš mus yra tik dalis prarastos visumos. Metalo tvirtinimo žymės ant atvirkštinės pusės rodo, kad šios lentelės kažkada galėjo būti durelės spintos arba dekoratyvinio lango, pro kurį į namą žvelgė jūra.
Galbūt kažkur senoviniame itališkame name vis dar saugoma trečioji dalis – elementas, kurio trūksta, kad lelija vėl pražystų.
Tuomet, praėjus šimtmečiams, istorija įgaus savo galutinę formą.
O kol kas lieka žiūrėti į šį keistą diptiką, kuriame praeitis ir dabartis, vyrai ir moterys, medžioklė ir laukimas sujungti viena plona balta lelija.
