„Homo homini lupus est”, – iš tolimų laikų, kai Europoje dominavo lotynų kalba, pasiveja mus vaizdingas posakis „Žmogus žmogui vilkas yra”. Kiek jame racijos, vertinant vergovinės santvarkos ypatumus, šiandieną spręsti sunkoka, tačiau ir mūsų laikams neretai būtų galima tokį posakį pritaikyti. O mes ne apie žmonių santykius pasakosim, o į patį vilką atsigręšim, juk vilkų būtis, kaip bebūtų paradoksalu, gana artima žmonių socialinei struktūrai.
Skirtingai nuo šakalų ir kojotų, vilkų snukis labai išraiškingas ir gerokai iškalbingesnė mimika. Mokslininkai išskiria apie dešimtį pagrindinių mimikos išraiškų: pyktis, pykčio, nuolankumas, švelnumas, linksmumas, budrumas, grėsmė, ramybė, baimė, taip pat daugybę jų atspalvių.
Vilkai jaučia baimę ir nerimą, matydami vėjyje plazdenančią medžiagą. Tikriausiai šis baimė susijusi su tuo, kad vilkai negali atpažinti neįprastų audinio judesių ir suprasti, kas tai yra. Dažnai daugelis ūkininkų naudoja įvairias juostas ir vėliavas, kad atbaidytų plėšrūnus nuo bandų, o medžiotojai naudoja vėliavėles, kad įvarytų vilkų gaują į konkretų miško plotą. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
