Šiuolaikinis mokslas jau gali įrodyti, kad knygos turinys yra prasmingas, tačiau dar negali iššifruoti to, ką parašė viduramžių alchemikas.
Visą XX amžių lingvistai, istorikai ir kriptografai domėjosi klausimu – kas gi parašyta paslaptingoje knygoje, pavadintoje „Voiničo rankraščiu“ pagal antikvaro Vilfrido Voiničo, kuris 1912 m. iš naujo atrado rankraštį, pavardę. Pavardė Voinič yra gerai žinoma skaitytojams: Etel Lilijan Voinič-Bul, airių logiko ir matematiko Džordžo Bulo (gal girdėjote ką apie „Bulo algebrą“?) dukra, parašė romaną „Gylys“. Šioji knyga nėra svarbi mūsų istorijai, bet pati Etel, kuri vėliau tapo Vilfrido Voiničo žmona, joje dar pasirodys.
Šiuolaikinė rankraščio istorija prasidėjo 1912-ais, kai Niujorko antikvaras Voiničas kažkurioje paslaptingoje vietoje nusipirko krūvą senų rankraščių. Jis visais būdais slėpė šaltinį iki pat mirties, kaip buvo numatyta sandorio sutartyje. Pardavėjai buvo vienuoliai, Jėzuitų koledžo darbuotojai Mandragoros viloje, esančioje Italijos miestelyje Fraskatyje. Jiems skubiai reikėjo lėšų pastato restauracijai, bet jie nenorėjo, kad kas nors sužinotų, kad disponuoja jų saugomomis vertybėmis. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
