Tai ne tik sena istorija, bet ir svarbus priminimas. XX amžiaus devintame dešimtmetyje Niujorkas buvo tikras košmaras. Kiekvieną dieną ten įvykdavo daugiau nei pusantro tūkstančio sunkių nusikaltimų. Per parą būdavo kelios žmogžudystės. Naktį gatvėse buvo pavojinga, o metro važinėti buvo rizikinga net dieną. Metro vagone plėšikai ir elgetos buvo įprastas reiškinys. Peronai buvo nešvarūs ir apšlapinti, apšviesti blankiu apšvietimu. Vagonuose buvo šalta, ant grindų mėtėsi šiukšlės, o sienos ir lubos buvo ištisai apipeckiotos grafičiais.
Štai ką pasakojo apie Niujorko metro: „Aš atstovėjau ilgą eilę dėl žetono, bet kai bandžiau jį įmesti į turniketą, pastebėjau, kad monetų priėmėjas yra sugadintas. Šalia stovėjo benamis, kuris sugadino turniketą ir reikalavo, kad keleiviai jam asmeniškai atiduotų žetonus. Vienas jo draugų pasilenkė prie monetų priėmimo mechanizmo, ir dantimis ištraukė įstrigusius žetonus, apseiliodamas juos. Keleiviai bijojo ginčytis su šiais žmonėmis: „Štai, imk šį prakeiktą žetoną, man vis tiek!“ Dauguma ėjo pro turniketus nemokamai. Tai buvo Dantės pragaro „transportinė” versija…“ (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
