Renesanso laikotarpiu meilė buvo garbinama kaip aukščiausias gėris, kelias į dieviškumą ir įkvėpimo šaltinis. Tačiau daugelis to meto mąstytojų matė ir kitą jos pusę – tikrą ligą, galinčią išvesti žmogų iš proto. Terminas „amor hereos“ arba „herojiška meilė“ atsirado viduramžių medicinoje ir reiškė apsėdimą, kuris griauna kūną ir protą. Mokslininkai Marsilijus Fičinas, Džordanas Brunas ir jų amžininkai ne tik metaforiškai kalbėjo apie „meilės beprotybę“ – jie rėmėsi senovės medicinos tradicija, kurioje aistra buvo klasifikuojama kaip melancholijos forma. Kodėl renesanso intelektualai, taip susižavėję antika, meilėje matė tokį pavojų? (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
