(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.)
Jie gyveno po 100-200 žmonių turinčiomis giminiškomis bendruomenėmis, kurios veikė kaip viena komanda, – jos nariai dirbo kartu, turėjo bendrą nuosavybę (elnių bandas, gyvenamus būstus – jarangas, dideles valtis, medžioklės įrankius), kartu kovodavo su priešais, padėdavo vienas kitam nelaimės atveju. Šios bendruomenės neturėjo vadų, – sprendimus čia priimdavo giminės vyresnieji, o stipriausias ryšys buvo kraujo giminystė. Čiukčių gyvenimas labai priklausė nuo gyvenamos vietos. Prie jūros gyvenantys čiukčiai buvo gana sėslūs, daugiausia užsiėmė jūros žvėrių (vėplių ir kitų ruonių, banginių) medžiokle, keliaujant jų roges vadinamas nartomis tempdavo šunų kinkiniai. Tuo tarpu toliau nuo jūros gyvenantys čiukčiai daugiausia užsiėmė šiaurės elnių auginimu, nuolat klajojo kartu su jų bandomis, o keliaujant nartas tempdavo kinkyti elniai. Tačiau čiukčiai elnių augintojai ir pajūrio medžiotojai visada artimai bendravo, – prekiaudavo, keisdavosi savo gaminiais, produktais.
Didelės permainos čiukčių gyvenime prasidėjo XXVII amžiuje, kuomet Rusijos siųsta naujų žemių užkariavimui skirta ginkluota ekspedicija pasiekė šias nuošalias vietas. Rusams čia įrengus Anadyriaus tvirtovę, tarp jų ir čiukčių prasidėjo apie šimtą metų trūkusios kovos. Jos baigėsi tik 18 amžiaus gale, kuomet carienės Jakaterinos nurodymu buvo panaikintas brangiai kainuojantis fortas ir su čiukčiais imta prekiauti. Prekiautojai greit suprato, kad čiukčiams vietoje prekių ar pinigų naudingiau duoti „ugninį vandenį“, t.y. degtinę, kuri jiems yra labai patraukli. Tačiau jų, kaip ir daugumos šiauriečių organizmas silpnai skaido ir šalina alkoholį, todėl jo vartojimas buvo ypač žalingas. Bet tuo čiukčius ištikusios negandos tik prasidėjo.
XX amžiaus pradžioje Rusijoje įvykus revoliucijai ir įsigalėjus tarybų valdžiai, čiukčiai patyrė prievartinę kolektyvizaciją, buvo „suvaryti“ į gyvenvietes, atskirti nuo įprastos gyvenamos aplinkos ir veiklos. Po karo vystant „planinį ūkį“ ir siekiant užimtumo, daugelyje gyvenviečių buvo įkurtos kailinių žvėrelių fermos, o jų augintiniai maitinami banginių mėsa. Banginius medžiojo specialus tam skirtas laivas, kuris aprūpindavo banginių produktais visas Čiukčijos pakrančių gyvenvietes. Suirus tradicinėms bendruomenėms, trūkstant suinteresuotumo ir medžioklės įrankių, čiukčiai banginių nebemedžiojo, retai medžiojo ir vėplius, kitus ruonius, kurie kadaise buvo jų išgyvenimo pagrindas. Be to, čiukčių vaikai nuo mažens atskiriami nuo tėvų, išvežami iš gyvenviečių į didesnius miestus mokytis ir gyventi.
Būdami ilgą laiką atskirti nuo tėvų, nuo gimtos aplinkos ir gimtos kalbos, jie palaipsniui nutautėdavo, prarasdami savimonę bei įgūdžius reikalingus tradicinei veiklai. Tuo tarpu čiukčių gyvenvietėse klestėjo alkoholizmas, daugelis gyventojų sirgo tuberkulioze, kitomis ligomis, visur buvo matyti netvarkos, apsileidimo, beviltiškumo ženklai. Po TSRS griūties Čiukčijoje bandoma gaivinti kultūrines ir medžioklės tradicijas, kovoti su alkoholizmu, vystyti turizmą bei kitas veiklas, bet šios priemonės dažnai yra propagandinės, menkai įtakoja čiukčių kasdienį gyvenimą.
Čiukčija kaip Rusijos Federacijos sudėtinė dalis, yra vadinama Čiukčijos autonomine apygarda. Ji apima Rytų Sibiro šiaurės rytinę dalį ir visą Čiukčijos pusiasalį. Šiaurėje ir rytuose šią teritoriją skalauja Rytų Sibiro, Čiukčijos ir Beringo jūros, o rytuose ir pietuose ji ribojasi su Jakutija, Magadano ir Sachalino sritimis. Čiukčijos plotas yra 740 tūkstančių kvadratinių kilometrų, – taigi, apie11 kartų didesnis negu Lietuvos. Bet gyventojų šioje teritorijoje yra nedaug. Be to, jų skaičius ir nacionalinė sudėtis nuo pokario iki dabarties labai kito. 1939 metais Čiukčijoje buvo apie 20 tūkstančių gyventojų, bet per vėliau sekusius penkis dešimtmečius jų skaičius padidėjo aštuonis kartus. Tą lėmė kalnakasybos pramonės vystymas. Dar prieš karą čia pradėta kasti akmens anglis, pirmame pokario dešimtmetyje – alavo ir urano rūdos, o dar vėliau – volframo, gyvsidabrio rūdos. Atradus aukso telkinius, pradėta ir šio metalo gavyba, kuri ypač išaugo aštuntame dešimtmetyje.
1974 metais Čiukčijoje iškasta daugiausia aukso – daugiau kaip 36 tonos. Pradžioje kalnakasių šachtose ir karjeruose dažniausia dirbo čia esančių lagerių kaliniai, tarp jų ir lietuviai. Vėliau plečiantis įmonėms darbui atvyko daug kitų žmonių, daugiausia rusų. 1979-1989 metais gyventojų skaičiui Čiukčijoje išaugus iki beveik 160 tūkstančių, rusai sudarė 70%, baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai – apie 20%, čiukčiai – apie 8%, kitos nacionalinės mažumos (eskimai, evenkai ir kt.) – apie 2% gyventojų. Po Sovietų Sąjungos iširimo Čiukčijos pramonė patyrė gilią ekonominę krizę. Kai kurios kalnakasybos įmonės nutraukė veiklą, kitose didelė dalis darbuotojų buvo atleisti. Todėl daugelis ten dirbusių žmonių iš Čiukčijos išvyko, o jos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau kaip tris kartus. 2025 metais jų buvo apie 48 tūkstančiai, tame tarpe rusai sudarė 54%, čiukčiai – 28% gyventojų. Čiukčių skaičius per visą minėtą laikotarpį išliko gana pastovus – apie 10-13 tūkstančių žmonių.
Čiukčiai kaip ir kitos mažos šiaurės tautos daug amžių gyvavo beveik izoliuotos nuo likusio pasaulio ir buvo mažai jam žinomos. Tačiau viduramžiais Europoje prasidėjo tolimų kelionių, geografinių atradimų ir naujų žemių užvaldymo laikai. Rusija nenorėdama atsilikti nuo kitų šalių, 16 amžiaus gale pradėjo Sibiro užkariavimą, kuris tęsėsi apie porą šimtų metų. Tuo metu Čiukčijos pakrantes ir jų gyventojus tyrė bei aprašė žinomi keliautojai – S.Dežniovas, V.Beringas, F.Litkė, kurių vardai įamžinti pakrančių ir jūrų pavadinimuose bei paminkluose. Mes ekspedicijos metu daug dienų plaukioję banginių medžioklės laivu „Zviozdnij“, aplankėme bene visas Čiukčijos pakrantes. Nors nuo to laiko prabėgo beveik pusšimtis metų, šios uolėtos, rūsčios pakrantės ir toliau matomi kalnų vaizdai vėl ir vėl atgyja prisiminimuose.
Planavome išlipti į krantą pasižvalgyti, aplankyti parduotuvę, bet sustiprėjus vėjui ir krante pakilus bangų mūšai, šio ketinimo atsisakėme. Paimti banginių atplaukė trys velbotai, prisėdę čiukčių ir eskimų (čia gyvena abiejų tautybių žmonės) su vaikais, bet be moterų. Daugelis atvykusių buvo jau girti, šūkaliojo tarpusavyje kažką nesuprantamo, kabarojosi į laivą tempdami ryšulius su vėplių iltimis ir ruonių kailiais. Prasidėjo prekyba. Vienas atvykėlių siūlė man ruonio kailį už 10 rub. Bet dažniausiai pinigus pakeisdavo degtinė. Netrukus atvykėliai grįžo į valtis, virvėmis pririšo sumedžiotus banginius ir plūduriuojančius nutempė link gyvenvietės. Oras medžioklei buvo netinkamas, todėl laivas, kiek nutolęs nuo kranto, išmetė inkarą ir ėmė dreifuoti.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
