Ji buvo viena įtakingiausių moterų Anglijoje. Dievobaiminga grafienė. Vienuolynų įkūrėja. Tačiau pasaulis ją įsimintų visai dėl kitos priežasties. Pasak legendos, ji nusirengė iki nuogumo ir jojo per visą miestą. Ne dėl šlovės. O dėl žmonių, kurie nebegalėjo mokėti mokesčių.
Tuščioje viduramžių gatvėje lėtai žengia balta kumelė. Ant jos sėdi jauna moteris, nuleidusi akis. Ji atrodo bejėgė ir sutrikusi. Tačiau stebėtinai stipri. Ilgi auksiniai plaukai slepia jos nuogumą. Koventrio gyventojai kentėjo dėl nepakeliamų mokesčių. Grafienė paprašė savo vyro, grafo Leofriko, palengvinti jų likimą. Tas pavargo ir nusprendė: „Aš atšauksiu mokesčius, jei tu nuvažiuosi per visą miestą nuoga“. Jis buvo įsitikinęs, kad tai neįmanoma. Bet klydo. Godiva sutiko.
Gyventojams buvo liepta uždaryti langines ir nežiūrėti. Miestas pasinėrė į tylą. Tik vienas žmogus nesusilaikė – siuvėjas Tomas iškišo galvą pro langą ir apakino. Dailininkas Žiulis Žozefas Lefevras vaizduoja ne legendą, o jos įtemptčiausią akimirką. Gatvėje nėra nė gyvos sielos. Tik viena moters figūra, kuri žino, kad į ją gali žiūrėti visas pasaulis, ir vis tiek tęsia savąją kelionę.
Koventrio miestas norėjo nupirkti paveikslą už milžinišką sumą. Tačiau dailininkas jį pardavė Amjeno muziejui žymiai pigiau – dėkodamas už stipendiją, kurią gavo jaunystėje. Kas gi kelia didesnį susižavėjimą dailininko kūrinyje: Godivos grožis ar jos pasiryžimas paaukoti save kitų labui?..
