Sutikite, kad vežimėlyje sėdintis sukriošėlis, dėbsantis pamišėlio žvilgsniu, anaiptol nėra panašus į tas stovylas, kuriomis kadaise buvo nusėta ne tik okupuota Lietuva, bet ir visa sovietų imperija. Bolševikinio stabo pamėklių mes sėkmingai atsikratėme, o kaip gi bandė atsikratyti jo paties artimiausi sėbrai ir net žmona? Sovietmečiu istorija, kurią papasakosime, buvo kruopščiai slepiama, nes joje rasi viską: išdavystę, baikštumą, klastą, abuojumą. Taigi, kas vyko, bolševikinio perversmo vadeivai sukriošus ir susiruošus kelionei Anapilin?
Istorija mėgsta juodai baltus tonus. Levo Trockio (buvęs Lenino sėbras, vėliau nužudytas Stalino paliepimu) versijoje viskas paprasta: Leniną nunuodijo Stalinas. Tačiau jei atidžiau pažvelgsime į tų metų dokumentus, atsiskleidžia kur kas sudėtingesnis ir tragiškesnis vaizdas. Kalbama ne apie politinį nužudymą, o apie gailestingumą – arba jo atsisakymą. Paskutiniai vadeivos gyvenimo mėnesiai virto kankinančiu pasirinkimu tarp partinės pareigos, žmogiškosios užuojautos ir baimės prisiimti atsakomybę už to, kurį dar vakar vadino „gyvuoju klasiku“, mirtį.
