(Tęsinys, ankstesnes dalis skaitykite čia.)
Tundroje su čiukčiais ir šiauriniais elniais
Keletas dienų praleistų tundroje buvo paskutinė mano buvimo Čiukčijoje dalis. Ji nesusijusi su ekspedicijos darbu, bet labai norėjau pabūvoti šioje tolimoje ir atšiaurioje žemės vietoje, apie kurią sudėti žinomos dainos žodžiai, – „ norėčiau nueit, kur melsvi ežerai, ten kur ganosi elnių banda …“. Tundros buvimą Eurazijos ir Š. Amerikos žemynų šiaurėje lemia klimato ypatumai, – mažas saulės šviesos kiekis, žema oro temperatūra. Prie tundros iš šiaurės ir pietų šliejasi dar dvi jai artimos gamtinės zonos. Keliaujant į šiaurę ir palaipsniui baigiantis miškų zonai, prasideda miškatundrė, kurioje dar yra medžių, bet jie reti ir neaukšti. Toliau už jos plyti tikroji bemiškė tundra, kurioje vietomis auga prie žemės besiglaudžiantys tundrinių beržų ir karklų sąžalynai. Po to iki pat šiaurinių jūrų tęsiasi taip vadinamos arktinės dykumos, kuriose vyrauja pliki akmeningi ar uolėti plotai tik vietomis padengti menkomis žolėmis, samanomis ir kerpėmis. Vasara tundroje trumpa ir vėsi. Nors poliarinės dienos metu saulė daug dienų nenusileidžia, bet ji mažai tepakyla, todėl ir šildo mažai. Žiema ilga (iki 8 mėnesių) ir atšiauri, o per poliarinę naktį saulė ilgą laiką visai nepasirodo. Tundrai būdinga daug pelkių, ežerų ir amžinas įšalas, kurio gylis yra nuo keletos šimtų metrų iki kilometro ir daugiau. Dėl atšiaurių sąlygų augalų ir gyvūnų įvairovė tundroje maža. Vasarą jauniklius čia peri daug migruojančių paukščių. Iš stambesnių žinduolių tundrai įprasti yra vilkai, poliarinės lapės ir šiauriniai elniai.
Nuolatinių gyventojų tundroje nedaug, – tai mažų šiaurės tautų žmonės gebantys išgyventi atšiaurioje gamtoje. Pajūryje gyvenantys čiukčiai verčiasi medžiodami jūrų žvėris ir žvejodami, o tundros čiukčius maitina šiauriniai elniai. Jų mėsa yra svarbiausias šių žmonių maistas, iš kailių siuvami drabužiai, avalynė, jais dengiami ir išklojami čiukčių kilnojami būstai-jarangos, elniai traukia roges keliaujant po tundrą. Šiauriniai elniai tobulai prisitaikę gyventi tundroje ir daug kuo skiriasi nuo savo giminaičių, gyvenančių šiltesniuose kraštuose. Šiaurinių elnių ir patinai ir patelės turi skėstus šakotus ragus padedančius jiems išlaikyti individualią erdvę maitinantis ir judant būryje. Elnių kailis labai tankus, o jo plaukuose daug oro ertmių, todėl jis tobulai saugo nuo šalčio. Skeltos šiaurinių elnių kanopos yra labai plačios todėl puikiai tinka eiti giliu sniegu ar nukasti jį, kad pasiekti maistą. Bet maisto elniams tundroje negausu, jo beieškant tenka įveikti didelius atstumus, todėl šie elniai yra labai ištvermingi, o jų širdyse yra nedidelis atraminis kaulas raumenims. Šiauriniai elniai gyvena bandomis, klajojančiomis tundroje. Kartu klajoja ir elnių piemenys su visomis šeimomis, todėl pastovių čiukčių gyvenviečių tundroje nėra.
Elnininkystė Čiukčijoje, kaip ir kituose šiaurės kraštuose, turi gilias šaknis. Ant uolų randami senoviniai raižiniai rodo, kad šiauriniai elniai čia buvo medžiojami nuo priešistorinių laikų. Nežinoma, kada prasidėjo jų prijaukinimas, bet manoma, kad jaukinami elniai pradžioje buvo naudojami privilioti laukinius elnius juos medžiojant bei traukti nartas keliaujant tundroje. Vėliau, maždaug nuo 17-o amžiaus, pradėtas didelių elnių bandų auginimas maistui ir kitoms reikmėms, o kartu sumažėjo žvėrių medžioklės reikšmė. Giminystės ryšiais grįstoje čiukčių bendruomenėje elnių savininkų bandos buvo labai skirtingo dydžio, – nuo keliasdešimties iki keletos tūkstančių elnių. Bet tokia bandų įvairovė leido tolygiai naudoti šių žvėrių ganyklas, kurios buvo bendra nuosavybė, o jose ganomi elniai galėjo nuolatos klajoti ieškodami geresnio maisto, geresnių vietų saugantis vasarą nuo kraujasiurbių vabzdžių, žiemą – nuo šalčio, vėjų, gilaus ar apledėjusio sniego. Didelių bandų savininkai pagal tradicijas rūpinosi kitų jiems dirbančių čiukčių gerove, kartu su savo elniais dažnai ganydavo ir mažesnių savininkų bandas. Nežiūrint nuostolių, kartais patiriamų dėl ligų ar atšiauraus klimato, elnininkystė Čiukčijoje sėkmingai vystėsi, o elnių skaičius viršijo pusę milijono. Tragiškos permainos čia kaip ir visame čiukčių gyvenime prasidėjo po Rusijoje įvykusios revoliucijos.
Trečiame dešimtmetyje prasidėjo kelioliką metų trukusi priverstinė kolektyvizacija, kuomet privačios elnių bandos, kai kur net buities daiktai (nartos, medžioklės ir žvejybos reikmenys, jarangos) buvo nusavinami ir įteisinami kaip kolektyvinė nuosavybė. Didelių elnių bandų savininkai buvo skelbiami liaudies priešais, išnaudotojais, iš jų atimtos teisės dalyvauti vietinėse tarybose, daugelis jų buvo represuojami, tremiami. Atsisakantys tapti kuriamų kolūkių nariais buvo „apdedami“ nepakeliamais mokesčiais. Be to, tundra buvo padalinta į kolūkių teritorijas, kuriomis naudotis kitiems savininkams draudžiama, – taip buvo suvaržytas čiukčiams įprastas klajoklių gyvenimas. Visa tai kėlė čiukčių nepasitenkinimą, daugelis jų pasipriešindami išgindavo elnių bandas į tolimas sunkiai pasiekiamas vietas, masiškai skersdavo elnius, todėl elnininkystė patyrė krizę, o elnių skaičius sumažėjo daugiau kaip trečdaliu.
Ši krizė tęsėsi ir pokario metais iki septinto dešimtmečio, kuomet imtasi priemonių elnininkystę gaivinti. Vietoje kolūkių įsteigus tarybinius ūkius ir elniams tapus valstybės nuosavybe, šiai ūkio šakai buvo skiriamas didesnis dėmesys, – padidintos elnių mėsos supirkimo kainos, suteiktos nuolaidos technikai pirkti, kartu su ūkių elniais leista ganyti nedideles privačių elnių bandas. Visa tai lėmė elnių bandų augimą, – 1970 metais elnių skaičius siekė apie 600 tūkstančių. Po Sovietų Sąjungos griūties, perėjus prie privačių ūkių, elnių skaičius Čiukčijoje labai sumažėjo, – iki 100-130 tūkstančių 2023-2025 metais.
Tundra didesnę metų dalį atrodo atšiauri, nesvetinga. Bet trumpai vasarai baigiantis ji pasikeičia neatpažystamai, nusidažydama nuostabiomis rudens spalvomis. Žemaūgė tundros augalija virsta įvairiaspalviu kilimu, kurime vyraujančios spalvos – raudona, geltona, oranžinė, žalia ir pilka, sudaro nepakartojamą mozaiką. Sodrią raudoną spalvą įgauna bruknės, gailiai ir vaivorai, ryškiai geltoną – keružiai beržai ir karklai, – tamsiai žalią ir pilką – varnauogės ir įvairios kerpės. Rudenėjanti tundra visus vaišina uogomis. Smėlėtus plotus daug kur dengia šliaužiančių varnauogių kilimai nubarstyti juodomis uogomis, kurios nėra aromatingos ar saldžios, bet jų sultys puikiai malšina troškulį. Durpingose dirvose auga aviečių giminaitės tekšės, sirpinančios geltonai rausvas puikaus skonio uogas. Yra tundroje ir grybų, – daugiausia mačiau įvairių spalvų umėdes. Neaprėpiami didingos spalvotos tundros plotai, paįvairinti šen ir ten kylančiais neaukštais kalnais bei gausybe ežerų-ežerėlių, žavėjo ir jaudino.
Bet dar didesnį įspūdį paliko tundroje besiganančių šiaurinių elnių bandos ir juos ganantys čiukčių piemenys. Pastarieji buvo tikri gamtos vaikai tarsi suaugę su šiuo atšiauriu kraštu, o kartu ir paprasti, nuoširdūs visada pasiruošę padėti atvykusiam žmogui. Mačiau, kaip su mumis keliavęs vyriausias čiukčis Klioj labai norėjo man parodyti, kaip jis mikliai arkanu sugauna numatytą elnią, kaip jį nužudo, po to doroja, o dar vėliau išvirta jo mėsa vaišina visus greta esančius. Stebėjausi, kaip zootechniku dirbantis čiukčis nežinia kodėl man padovanojo jo sumedžioto snieginio avino ragus, kurie dabar puošia mano muziejinę kolekciją. Nors su šiais žmonėmis praleidau nedaug laiko, spėjau su jais susidraugauti, pasikeisti adresais, o grįžęs į Lietuvą, gavau jų laiškus. Ypač įstrigo vieno tokio laiško žodžiai – „liežu v bolnicie, no moja duša v tundrie …“ (guliu ligoninėje, bet mano siela tundroje …). Nuo mano apsilankymo šioje Čiukčijos tundroje praėjo pusšimtis metų, bet patirti įspūdžiai ir matyti vaizdai vėl ir vėl atgyja atmintyje …
Paskutinioji pasakojimų ciklo dalis. Autoriaus nuotraukos.
