Kruvino ir bauginančio mito, tvyrančio virš sovietinės branduolinės programos, šaknys glūdi paslapties rūke. Vos kam nors tik prisiminus Lavrentijaus Berijos vardą, žmonių sąmonėje gimdavo siaubo istorija: esą strateginį uraną bombai kasė mirties bausmės laukiantys kaliniai, kuriems vis tiek nebuvo likę daug gyventi.
Pirmasis uranas – lenktynės dėl išlikimo: Kai Hitlerio kariuomenė stovėjo prie Maskvos, sovietų geologai gavo neoficialų įsakymą: surasti ir bet kokia kaina išgauti paslaptingą metalą, apie kurį Vakarų pasaulyje sklandė nerimą keliantys gandai. 1943 m. prie geologijos komiteto skubiai buvo „prijungtas“ radioaktyviųjų elementų skyrius, kuriam vadovauti buvo paskirtas pats Lavrentijus Berija.
Karas pasitraukė į vakarus, o sovietija atkakliai stengėsi pasivyti prarastą laiką. Pirmieji telkiniai buvo surasti Ferganos slėnyje, vėliau – Kazachstane, Tadžikistane. Tačiau pagrindiniai „geltonojo akmens“ ištekliai geologų laukė Ukrainoje, Želtorečenskos ir Pervomajskos telkiniuose. Viskas, kas buvo susiję su šia rūda, buvo griežtai įslaptinta. Pats žodis „uranas“ išnyko iš leksikos, virsdamas beasmeniu „pirmuoju“.
