Tik menkai žinančius istoriją stebina, kad putininė „deržava” gviešiasi svetimų žemių, nes Rusija – tiek carinė, tiek sovietinė, tiek dabartinė – nuolat dairėsi – kur ir ką galėtų nugvelbti. Antai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietų imperija anaiptol ne apmalšino savąjį apetitą svetimų šalių aneksavimui. Tad, kurias gi žemes kėsinosi užgrobti SSRS po Antrojo pasaulinio karo pabaigos? Sienos, kurias Sovietų Sąjunga įgijo iki 1945 m., įprastai laikomos karo išdava. Tačiau Stalino susikurtas sąrašas buvo gerokai ilgesnis. 1945 m. pavasarį ir vasarą, kol sąjungininkai šventė pergalę, Maskva pareiškė pretenzijas į Turkijos provincijas, Norvegijos salyną, Japonijos salą ir dalį Afrikos pakrantės. Kai kuriuos iš šių kėslų pavyko įgyvendinti, o kitus po aštuonerių metų teko atšaukti, dar ir atsiprašant. Pažiūrėkime, kur tiksliai ėjo sovietinių ambicijų riba, ir kodėl ji galiausiai pasirodė menkesnė, nei buvo gvieštasi.
