1981 metais jaunas Japonijos kompanijos „Casio“ vyriausiasis konstruktorius Kikuo Ibė atsitiktinai užkliuvo koją koridoriuje Tokijo biure. Kišeninis laikrodis, kurį tėvas padovanojo baigus mokyklą, išslydo iš rankų ir su sausai skambtelėjęs trenkėsi į kietą plytelių grindų dangą. Korpusas įtrūko, rodyklės išlėkė, o ploniausi mechanizmo krumpliukai išsibarstė po grindis. Širdžiai brangus daiktas sudužo per akimirką.
Devintojo dešimtmečio pradžioje rankiniai laikrodžiai buvo laikomi trapiu juvelyriniu aksesuaru. Vyrai atsargiai nusiimdavo laikrodžius prieš remontuodami automobilį ar užsiimdami sportu. Atsitiktinis smūgis į durų staktą baigdavosi brangiu remontu. Tačiau Ibė tėvo dovanos praradimą priėmė kaip iššūkį. Jis tvirtai nusprendė sukurti laikrodį, galintį atlaikyti kritimą ant kietos grindų dangos.
