Vajė, apsižiūrėjau, kad apie pačią Krokuvą dar nesu jums nieko papasakojęs, nors joje regėjome jau ne tiek mažai: didžiąją sinagogą, smako urvus, Vavelio kunstkamerą, šv. Andriaus bažnyčią, Mergelės Marijos baziliką, Vavelio lobyną, švč. Trejybės šventovę, šv. Kryžiaus bažnyčios senovinius mūrus, popiežiaus vardu pavadintą muziejų, Karolio Vojtylos būstą, kovos žirgų ekspoziciją,
Žengdami Vilniaus centre esančia Jogailos gatve link Gedimino prospekto, pastarojo šiek tiek nepriėję, išvysite besistiebiantį solidų verslo centrą su požeminiu parkingu. Vieta solidi, nuomos kainos čia didokos, tad po atsidarymo verslo centre įsikūrė solidžios tarptautinės kompanijos, advokatų kontoros ir kitos pinigingos įmonės. Retas bepamename, kad kadaise būtent šioje vietoje buvo
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis atliekant aktoriui – o dar ir puikiam skaitovui – Vytautui Paukštei, yra išties įspūdingi: jei į maestro Petro Bingelio diriguotą kauniškių „Carminą Buraną“ kartą teko važiuoti prie šiurpią liūtį (pavėlavom
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė, kol visgi didžiulė stovyla iškeliavo suvisam. Na, o kitados šis skveras nelabai ką viliojo, nes nedidukėje erdvėje stypsojęs paminklas buvo aiškiai perdidelis jaukiam skveriukui. Dažnas vilnietis – o ir sostinės
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų
You must be logged in to post a comment.