Ar ragavo picą vikingai? Drįstu labai suabejoti, kad jie būtų žinoję, kas ta pica yra, o jau kad kramtė ją… Tad pavadinti picą „Vikingų“ yra tikrai originalu ir drąsu, bet tikroviškesni yra „Sicilietiškos“ ar „Itališkos“ pavadinimai, nors mano pasirinkta „vikinginė“ pasirodė gardesnė, nei pačiutės išsirinkta tradiciniu pavadinimu. Porinu apie picas todėl, kad nuo jų – tegul ir užsisakytų išsinešimui – prasidėjo manoji pažintis su picerija sparčiai besiplečiančiame „sodų gyventojų“ – sodininkų bendrijų šiuolaikiškas, tikroviškesnis statusas – rajone prie Balsio (Žaliojo) ežero. Atsirado mūsų kraštuose ir gimnazija, ir pradinė mokykla, o prieš porą metų duris atvėrė didžiulis prekybcentris su visais įmanomais jo „palydovais“, vienas jų – picerija „Pas Tą“. Būtent joje ir sutarėme pavakaroti su draugais Dariumi bei Vytu, kurio būsiu nematęs gerus trisdešimtį metų: paskutinįkart susitikome 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kai mudviem su Dariumi kuriant laužą prie anuomečio „telekomo“ pastato Savanorių prospekte, ir spėliojant kada gi atvažiuos sovietiniai desantininkai mums šonus velėti – prie netoliese esančio Televizijos ir radijo komiteto griaudėjo tankų šūviai – Vytas atėjo iš savųjų namų Žemaitės gatvėje, nešinas radijo imtuvu. Ėmėme klausytis Sitkūnų radijo stoties pranešimus, o Viešpaties ar likimo dėka, mūsiškės fizionomijos bei šonai taip ir liko sveiki, sovietiniams kaulalaužiams neprisirengus pulti „Telekomą“.
Silkė patiekiama be bulvių, jų lyg ir norėtųsi, bet gardi ir šviežia duonelė kaipmat išsklaidė tradicinę lietuvio meilę bulvytėms.
Nutarę, kad bus ką priminti iš prabėgusio trisdešimtmečio, susėdome picerijos kamputyje rimtam posėdžiui, kurį sumaniai vairavo paslaugi ir mitri oficiantė Jurga, žaibo greičiu nešusi stalan vis naujus patiekalus ir gėrimus. Pradėjome apsidairydami šioje užeigoje, pamaloninčioje akį skoningu interjeru, patogiais krėslais ir švara. Šiek tiek nustebino, kad interjero dizaineris nesumojo žemai įrengtus didžiulius šildymo ir vėdinimo vamzdynus vienu ar kitu būdu pridengti, tad jie kiek rėžia akį ir menkina estetinį vaizdą. Trukdžiusi bendrauti tranki muzikėlė manuoju prašymu buvo kaipmat pritildyta, tad perrėkinėti ją – dažnos maitinimo įstaigos yda – neteko. Apsilankymas „registratūroje“ (tualetas čia vienas – bendras vyrams ir moerims) nuteikė smagiai, nes patalpa tviska švara, o ir grindys sausos, tiesa, vienas akcentas ypač originalus: už klozeto įrengtas didžiulis veidrodis, tad kiekvienas vyras gali jame įsivertinti savojo atributo išvaizdą bei veikimo kokybę.
Lakoniškas, bet patrauklus ir patiekalais, ir jų kainomis pamėgtų valgių sąrašas nukonkuravo ispūdingą kitų siūlomų patiekalų meniu.
Šaltalankių arbata ir šildo, ir tonizuoja, nes šioje picerijoje ji išties gardi.
Puiku, kad daugelis restoranų (picerijų, kavinių, etc.) po truputėlį gręžiasi veidu link lietuvaičiams mielų tradicinių patiekalų, tad ir mūsų pasirinktoje picerijoje nudžiugino lietuviškų patiekalų meniu, kurio apsčiai pakanka gardžiam pasivaišinimui. Nenuvylė vakarojimo pradžioje patiekta šaltalankių arbata: sodraus skonio, kvapni, neperrūgšti (o ir cukraus gavau neprašęs), patogioje stiklinėje, gavau ir ilgakotį šaukštelį uogoms susižvejoti. Pagrindinis manasis patiekalas – didžkukuliai (pravarde cepelinai) – nenuvylė: nepagailėta mėsos, bulvinis apvalkalas nesausas, nedidukai spirgučiai baisiai gardūs, o štai grietinės pagailėta – vos šaukštas, tad teko jos paprašyti, ir mikli Jurga žaibiškai atnešė nediduką indelį. Skrandžiui raportavus, kad atlaikys ir nepamainomą didžkukulių palydovą, šis kaipmat atsiranda ant stalo: maloniai kvepiantis kvietinis, neperšaltas, gražiai citrinos riekele padabintoje taurėje, tad gurkšnojau putojantį gėrimą pasigardžiuodamas. Draugai užsisakė užkandos prie gėrimų, kuriuos reklamuoti-minėti draudžiama, ir gavo platų medinį padėklą, apkrautą tiek , kad trise – kaip gi nepadėsi tikriems draugams – vos vos įveikėme. Prisipažinsiu, kad šįkart neprašiau atnešti druską, pipirus ir dantų krapštukus: jau susitaikiau, kad daugumoje maitinimo įstaigų šie, rodos, privalomi dar nuo sovietmečio laikų, vaišinimosi atributai dabar jau bus tapę „persona non grata“.
Užkandos komplektas čia išties įspūdingas ir vargiai įveikiamas net poros drūtų vyrų.
Pasimokęs iš klaidos palangiškiame „Lietuvos ryto“ bare – jame užsisakęs silkę, gavau tokį sotų patiekalą, kad tik vargais negalais įveikiau – paslaugiosios Jurgos teiraujuosi, ar silkės bus daug, ar patiekiama su bulvėmis? Nuramintas, kad pajėgsiu įveikti, po kelių minučių jau ragauju silkutę, pirma pasigėrėjęs estetišku patiekalo serviravimu, o ir gardi duonelė prie silkės mikliai persikelia pilvan. Vakarojome picerijoje pustrečios valandos – juk nesimatėme visus trisdešimtį metų, prisikaupė naujienų ir permainų – tačiau pasibuvimas šioje picerijoje neprailgo, o ir mitruolė Jurga bent dešimtį kartų paklausė, ar nieko netrūksta, ar patiekalai skanūs, mikliai nurinkdama nuo stalo tuščius indus. Pabėdavojome su draugais, kad tokį malonų aptarnavimą mūsuose jau retai ir besutiksi, mat kadaise oficianto profesija buvo prestižinė, juos ne vienerius metus rengdavo, o ir motyvacija buvo konkreti, mat restoranų ir kavinių lankytojai atseikėdavo dosnius arbatpinigius. Na, o visa manoji gardi ir soti vakarienė tekainavo šešioliką eurų: nesu praturtėjęs apsirijėlis, kad galėčiau sau leisti taškytis pinigais, tad maisto kokybės ir kainos santykį vertinu – „optimalus“.
Apibendrinant įspūdžius apie piceriją „Pas Tą“ (išties įdomus, savitas ir šmaikštus pavadinimas) Vilniuje, Visalaukio gatvės 1-ajame pastate (PC IKI): drąsiai rekomenduoju tiek maisto kokybės, tiek aptarnavimo kultūros, tiek interjero estetikos bei švaros atžvilgiais. Beje, šalia įrengta erdvi vaikų žaidimo aikštelė leis šiltuoju metų laiku tiesiog pro langą stebėti mažųjų šėliones, tėveliams ramiai šnekučiuojantis picerijoje. Vos nepamiršau paminėti, kad mums beposėdžiaujant, picerijos duris vis varstė maistą užsisakę išalkusieji, nes užsakomų patiekalų meniu čia išties įvairus – jį nesunkiai rasite internete, o ir „Vikingų“ picą (rodos, 9 eurai?) įveiksite išsyk, kaip ir aš – gardi, bestija.
