Ištikimas keliautojų talkininkas: įdomioji Vilniaus oro uosto istorija

Kiekvienas skrydis tuo laikmečiu buvo įsimenantis: jau begriūnant Sovietų Sąjungai, jos vienintelė oro bendrovė „Aeroflot“ („Oro laivynas“) atkakliai vykdė skrydžius, tad net ir brangstant bilietams, keliauti lėktuvu buvo greičiau ir saugiau, nei dundėti traukiniais – juose jau ėmė siautėti organizuotos banditų gaujos, naktimis ne tik plėšiančios, bet ir žudančios prekeivius (tuo laikmečiu vadintus „čelnokais“). Populiariausi du manieji maršrutai buvo Vilnius-Peterburgas ir Vilnius-Rostovas prie Dono-Baku – pastarajame skrisdavo visuomet pilnas lėktuvas azerų, pasižymėjusių savitu orlaivio įgulos prašymų supratimu: jei prašo kilimo metu nevaikščioti, tai būtinai kuris nors atsistos ir svirduliuos tarp krėslų eilių, jei tūpimo metu prašoma prisisegti diržą – principingai atsisegs, jei rūkys (tuomet tai buvo galima lėktuvo galinėje dalyje) – tai darys be pertraukos, o klegesys ir kūdikių verksmas – juos irgi tąsydavo kartu apkūnios mamaitės – lydėdavo viso skrydžio metu. Tokia buvo manųjų pakeleivių į Rostovą kompanija, sausakimšai užpildydavusi krovinių skyrių įspūdingo dydžio krepšiais (tuomečiu žargonu – „baūlais“) su lietuvišku trikotažu, megztiniais, vaikų rūbais ir t.t., todėl ir elgesys šios margos prekeivių minios buvo adekvatus turgaus šurmulio standartams. Na, o iki skrydžio šie, kaip ir kitais reisais keliaudavę, piliečiai spiesdavosi Vilniaus oro uoste, gerokai apšiurusiame nuo pasieniais besėdinčių, ir dėl prasto oro atidėto savojo reiso belaukiančių „čelnokų“, tuomet sudariusių didžiąją keliaujančiųjų minios dalį. Tekdavo ir man šioje neramioje bendrijoje savojo reiso lūkuriuoti, atidžiai prižiūrint tiek savąjį bagažą, tiek piniginės dislokaciją: oro uostą, kaip musės medų, buvo pamėgusios tamsaus gymio moteriškės, europinių tolerancijos standartų vėliau paaukštintos iš kuklaus čigonių į solidų romių statusą. Laiką leisdavau-stumdavau studijuodamas kišeninį lietuvių-anglų pasikalbėjimų žodynėlį, bei dairydamasis po įspūdingą oro uosto (tuomet dar vadinto „aerouostu“, o dar anksčiau – „aerostotimi“) interjerą, kurį vienas-kitas sovietmečio apologetas belinkęs būtų sunaikinti, nors dažnas oro uoste mano sutiktas bičiulis-vakarietis dairėsi į visas puses net išsižiojęs: jiems toks sovietinės architektūros įmantrumas yra neįprasta atrakcija. Taigi, imkim ir pasidomėkim, kada atsirado senasis Vilniaus oro vartų pastatas, ir kokios jo biografijos detalės. (Nuotraukoje viršuje – Vilniaus oro uostas ~1960 m.)