Mokykliniai įspūdžiai išties keistoki: rodos, bėgant ne metams, o dešimtmečiams, turėtų imti blėsti, tačiau retsykiais perskrodžia atmintį it žaibas giedrą dieną. Ne veltui manasis draugas, pasiklausęs apie romano vertus manuosius vargus su aplaidžiais statybininkais, statantis naują, nediduką namuką, paramino: „Bent turėsi ką prisiminti, nes blogiausia, kai dienos panašios viena į kitą, ir nieko apie jas nebepameni“. Tad manieji – neabejoju, kad ir jūsiškiai, prisiminimai iš gana tolimų mokyklos laikų ima dalytis į užmarštin benugrimzdančius, bei gyvus ligi šiolei: minimus klasiokų susitikimuose, pažadinančius kadaise patirtas emocijas ir įspūdžius. Šįkart leisimės kelionėn į lietuviškos mokyklos praeitį prieš keliasdešimt metų, aptikdami joje įdomius, nekasdienius, juokingus atsitikimus ir įvykius.
Pedagogas, kurį daugelis mūsiškių klasiokų prisimena pagarbiai – mūsiškis muzikos mokytojas, kurį dėl įspūdingo ūgio, solidaus pilvuko bei nedidelės galvos švelniai pravardžiavome Dinu, gyveno…pačioje mokykloje. Galit tikėti, galit ne, tačiau anuomet tai nebuvo didele išimtimi, o vienu būdų prisivilioti mokyklon mokytojus-vyrus, kurių ir tada smarkiai trūko. Įsikūręs buvo priestate prie sporto salės sienos, tad iki vėlaus vakaro klausėsi ne itin muzikalaus krepšinio kamuolių bumbsėjimo, ir rungtybių batalijas lydinčių šūksnių (neretai – smarkiai necenzūrinių), o šeimininkavo jo namuose buvusi mokinė, jaunesnė už jį ne viena dešimčia metų.
Turėjo garbusis pedagogas drūtą šūsnį raktų – keletą nedidukų, storu žiedu pritvirtintų prie vieno didžiulio seifinio rakto – tad lipdamas į savąjį kabinetą ketvirtojo mokyklos aukšto pakampyje, barškindavo raktais į sieną, tokiu būdu pranešdamas savosios personos atvykimą. Tiesa, toks originalus signalizavimo būdas ir rimtą trūkumą turėjo – raktų ryšulį tuėjome dažnas, tad vienas-kitas mėgdavo, lipdamas laiptais iš apačios, imituoti muzikos mokytojo barškinimą raktais, todėl ilgainiui subtilus signalizavimo metodas tapo neveiksmingu. Ypač mėgdavome, kai Dinas, apimtas, matyt, romantiškų prisiminimų (ir bendravimo su priešinga lytimi metodikos?), pamalonindavo mus grojimu pianinu, prieš tai klustelėjęs: „Ar norit, kad jums pagročiau džiaazą?“ Grojo jis išties virtuoziškai, tvirtų rankų pirštai judėjo neįtikėtinai plastiškai, o ir jis pats būdavo šventai įsijautęs į šį procesą, tad džiazavimą vainikuodavo kurtinantys mūsų plojimai.
