Būdami šalia miesto svarbiausio tilto, Jie matė daugel: sprogdinamą Žaliąjį, griūvantį dujų fabriko kaminą, vietoj namukų užgriozdintą kompartijos funkcionierių garažą, griaunamas Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę ir šv. Rapolo bažnyčios kleboniją, Juose įsikūrusias nacių ir sovietų dalinius. Buvo virtę Pedagoginio instituto bendrabučiu, Greitosios medicininės pagalbos stotimi, Teismo ekspertizės biuru, Architektų sąjungos buveine, o XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, platinant dab. Kalvarijų (tuometę F.Dzeržinskio) gatvę, buvo be jokios būtinybės nugriauta visa vakarinė dalis.
Žiupsnelis istorijos: XIX a. viduryje Piromonte, dabartinėje Jų vietoje, buvo Samuelio Fino, vėliau – jo sūnaus, gydytojo Benjamino Fino, plytinė ir garinė lentpjūvė. XIX a. pabaigoje, uždarius lentpjūvę, žemės sklypus šalia Kalvarijų gatvės nusipirko gydytojas Hilarijus Raduškevičius, ir 1894-1900 m. pasistatė originalios architektūros trijų korpusų Juos. 1894-1895 m. ir buvo pastatytas vėliau sovietmečiu nugriautas vakarinis korpusas (peržiūrėkit jo projektą). 1899-1900 m. pastatyta arkinė galerija, mūro tvora su vartais, 1900 m. Raduškevičiui mirus, Jie atiteko paveldėtojams, ir savininkai ėmė keistis: 1911 m. Juos įsigijo pirklys Izraelis Donskojus, dalyje jų įrengęs savąjį batų fabriką, o kitą dalį Jų pavertęs nuomojamais butais. 1923 m. Juos nusipirko stiklo fabriko savininkai broliai Zingeriai, 1926 m. Juose buvo 21-as nuomojamas butas, o 1939 m. Juos įsigijo Rygos lietuvis Kazimieras Burba. Vėlesnę Jų istorijos dalį jūs jau žinote, tad ir apsilankykim Juose – Raduškevičių rūmuose – viename labiausiai pasikeitusių Vilniaus pastatų, kai Jie dar nebuvo užgožti žalsvo stiklinio daugiaaukščio.
XX amžiaus pradžioje.
Cariniu laikmečiu.
Kaizerinės okupacijos pradžioje.
I pasaulinio karo metais.
Vokiečių kariai Raduškevičių rūmų kieme 1941-1942 metais.
1948-1952 metais.
6-ame deš.
6-ojo deš. pabaigoje.
7-ame deš.
Sovietmečio pabaigoje.
Apsilankyti Vilniaus praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
