Gražia šviesiai dažytų plaukų šukuosena ir gana ryškiu makiažu pasipuošusi, rytietiškų bruožų turinti rusakalbė moteris visada buvo mandagi ir dalykiška, nė karto neteko girdėti ją irzliojant ar pučiantis. Na, o jos darbas – ir mūsiškei Kelionei svarbus veiksmas – vykdavo įvairiomis paslaugų įmonėlėmis (net taupomąja kasa!) apkaišytame Antakalnio gatvės penkiaaukštyje Nr. 86-i: daugumos aplinkinių namų pirmuosiuose aukštuose sovietmečiu veikė visa aibė kiekvienam antakalniečiui aktualių paslaugų teikėjų. Mūsų minėta ponia ėjo labai ir labai svarbias pareigas, be kurių dažnas Antakalnio gyventojas būtų gerokai nešvaresnis: jis dirbo skalbinių priėmimo punkte, ir surašydavo atneštus skalbimui drabužius bei patalynę, kartu su atnešusiuoju suskaičiuodama visus užvalkaliukus bei marškinius, įsitikindama, kad nėra sagų tuose rūbuose, kur jų neturėtų būti, patikrindama ar kiekvienas skalbinys turi kampe prisiūtą numeriuką(!) – dabar jau dažno primirštą sovietmečio atributą. Suskaičiuoti skalbiniai būdavo sukišami į vieną skalbinį – dažniausiai pagalvės užvalkalą – užrištą mazgu, o atnešusysis gaudavo kalkinio popieriaus pagalba gimusį skalbinių sąrašo atspaudą, kurį tekdavo po kurio laiko pateikti, atsiimant skalbinius gretimoje priėmimui patalpoje: skalbinių pakai ramiai laukdavo šeimininkų, tvarkingai surikiuoti medinėse lentynose. Taigi, pirmojoje nuotraukoje matote laimingą(?) šeimininkę, traukiančią namolio iš skalbinių punkto. Kur keliaudavo skalbiniai iš priėmimo-išdavimo punkto, kad taptų akinamai švarūs ir tvarkingai išlyginti? Atsakymus rasite nuotraukose, o bene populiariausia Vilniaus skalbykla ir cheminio drabužių valymo punktas buvo įsikūrę dviaukščiame pastate prie Slucko ir, berods, Gajaus (tokio bolševikinio revoliucionieriaus būta – jų kieman dar keliausime) gatvių sankryžos, tad pro šią įstaigą važiavusiame miesto transporte dažnai galėjai sutikti nešiną skalbinių paku keleivį. (Nuotraukoje viršuje: technologinių atgyvenų – Rygoje gamintų itin primityvių skalbimo mašinų – reklama.)
Vienoje Vilniaus skalbyklų vėlyvuoju sovietmečiu.
Skalbyklos ceche sovietmečiu.
Skalbyklos lyginimo ceche sovietmečiu.
Dažnas jaunimietis paklaus: „Na, o kurgi skalbimo mašinos tuomet buvo, ar jų nei vienas neturėjo?“ Skalbyklės buvo, bene populiariausia tuomet buvo netolimoje Rygoje gaminta „bačka“ „Ryga-6“, kurios vien nuotraukos net ir prieš keliasdešimt metų kėlė juoką: tokią pat mašiną atrasite pokariu pasirodžiusiose, ir po kurio laiko išverstose į lietuvių kalbą knygutėse vaikams apie meškiuką Rududu. Vadinasi, prabėgo keli dešimtmečiai nuo „bačkų“ pasirodymo supuvusiuose Vakaruose (sovietmečiu buvo populiarus posakis apie juos: „kur pūva, ten ir gėlės žydi“), o sovietinė buitinės technikos pramonė tebeštampavo tokias senienas. O ir kur galėjo šeimininkė pastatyti tokias primityvias, skalbinius ištampydavusias skalbykles: vonioje vietos tiek, kad tik vienas žmogus išgali apsisukti, o penkių-šešių metrų virtuvėje dažnai netilpdavo net stalas, jau nekalbant apie kažin kokias skalbimo mašinas. Nuotraukose pamatysite, kokio primityvumo tai buvo įrengimai, na, o pasirodžiusi sovietinė automatinė skalbimo mašina „Viatka-avtomat“ irgi turėjo kuo pasigirti: pradėjusi gręžti skalbinius, šokdavo iš vietos kaip vijurkas – viduje buvęs įspūdingo dydžio metalo gabalas – kontrasvoris – ne kažin kiek tegalėdavo skalbyklės šokį apmalšinti. Žvelgdami į sovietmetį nei pro rožinius, nei pro tamsinančius akinius, atrasime ir jo įdomiąsias puses, o prie skurdžios daugelio buities dar nesyk sugrįšime.
Apsilankyti Lietuvos praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
