XX amžiaus pradžios nuotraukoje nesunkiai atpažinote vieną gražiausių ne tik Vilniaus ar Lietuvos, bet ir pasaulio bažnyčių – šv. apaštalų Petro ir Povilo barokinę gražuolę, o štai koplytėlės priešais ją senai nebėra – nugriauta sovietmečiu, platinant Antakalnio gatvę ir įrenginėjant Olandų gatvės žiedą. Būtent šią koplytėlę ketinama atstatyti priešais bažnyčią esančioje aikštėje, o kokias gi kitas koplytėles pasigviešė ateizmu ir tikėjimo priespauda pasižymėjęs “draugas” (rusiško termino “tovarišč” lietuviškasis atitikmuo) sovietmetis?
„Šv.Petro ir Povilo bažnyčia, viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, pastatyta toje vietoje, kur buvo senovės lietuvių dievaitės Mildos šventykla … Priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčią, prie pat gatvės, stovi dviejų aukštų koplytėlė. Jos pirmame aukšte yra medinis kryžius, o antrame – Dievo Motinos figūra su perdurta septyniais kardais širdimi. Kada ši koplytėlė buvo pastatyta – tikrų žinių nėra. Apie XIX a. vidurį ji buvo visai begriūvanti; tačiau 1866 m. ji buvo atnaujinta ir pristatytas stogelis“ (“Vilnius ir jo apylinkės”, 1937 m.)
“Antakalnio ir Sapiehų gatvių susikirtime, stovi antra koplytėlė. Jos pirmame aukšte yra statula, vaizduojanti Šv. Panelę po kryžiumi, laikančią ant kelių Kristaus kūną, o aukščiau antra statula vaizduoja klūpančią šv. Veroniką, laikančią skarelę su Kristaus veido atvaizdu. Abi šios gražiai nudažytos statulos buvo čia pastatytos XX a. pradžioje buvusių senų statulų vietoje. Ši koplytėlė yra pastatyta siautusiam Vilniuje 1710 m. dideliam marui atminti” (“Vilnius ir jo apylinkės”, 1937 m.)
Dažnas žinome, kad šv. Jonų bažnyčios fasadas, žvelgiantis į Pilies gatvę, kadaise buvo dekoruotas freskomis 1710-1711 metų maro aukoms atminti, XIX a. pradžioje freskos, deja, buvo užtinkuotos – išlikusi yra tik epitafija – o nukryžiuotąjį pradangino sovietmečiu. Šiam – trijų šimtmečių senumo – skaudžiam Vilniaus istorijos etapui atminti yra skirtas kitas, ne kiekvieno pastebėtas nežinomo dailininko kūrinys šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šoniniame fasade, Antakalnio gatvės pusėn. Nuo XV iki XVIII amžiaus Lietuvą aplankė 22-i maro epidemijos, nutikdavo jos gana reguliariai – kas 7-8 metus. Daugumą aukų Vilniaus regione nusinešė 1710-1711 metų maras, visiškai epidemija nuslopo tik 1717 m. Per šį laikotarpį išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų, ištisi kaimai tapo apleisti. Mirusiuosius negalėdavo palaidoti, tad jie gulėjo gatvėse ir maro apniktuose namuose, į kuriuos mėnesį laiko neleisdavo patekti. Karantiną užtikrindavo kariūnai, šaudydavę į bandžiusius pabėgti iš užkrato epicentro, o nepranešusieji apie susirgusius netekdavo pilietinių teisių. Vienam kuriam kaimo gyventojui susirgus, visą kaimą išvydavo gyventi savadarbėse pašiūrėse, o visus kaimo namus sudegindavo. Surinktus lavonus laidodavo grupinėse kapavietėse, užberdami storu kalkių sluoksniu.
Šv.Veronikos koplytėlė stiebėsi šalia Antakalnio ir dab. L.Sapiegos gatvių sankryžos, nugriauta ji septintojo dešimtmečio pabaigoje, mat visai šalia – ir prie šv. apaštalų Petro ir Povilo buvusiame vienuolyne, ir Sapiegų rūmų komplekso statiniuose (net ir Išganytojo bažnyčioje) – šeimininkavo sovietų kariškiai, tad jiems koplytėlės kaimynystė kategoriškai netiko. Formali koplytėlės nugriovimo priežastis – naujo išvažiavimo iš dab. L.Sapiegos į Antakalnio gatvę įrengimas, tačiau liudininkai dar pamena, kad koplytėlė šiai gatvių pertvarkai visiškai netrukdė.
Prie šv.Rapolo bažnyčios, esančios Žaliojo tilto kaimynystėje, ant dailios kalvelės stovėjo kryžių nešančiojo Kristaus koplytėlė (ją matome XIX a. pabaigos litografijoje), nuo kurios maldininkai traukdavo Kalvarijų keliu iki Vilniaus kalvarijų.
Koplytėlė, kurią matome XX a. pradžios nuotraukoje, nugriauta ankstyvuoju sovietmečiu (nepasigailėta ir netolise buvusio klebonijos pastato) platinant Ukmergės gatvę, kuri anuomet ėjo pro šv.Rapolo bažnyčią. Šiai koplytėlei Vilniaus istorijos tyrinėtojas bei žinovas Kęstutis Girdzijauskas paskyręs knygą “Koplyčios paslaptis”, ragindamas atkurti sakralųjį statinį.
Kryžių nešančiojo Kristaus koplytėlė Šnipiškėse ir anuometė Vilniaus panorama XIX a. 9-ame deš.
Visgi daugiausia eibių sovietiniai kariškiai-“saldafonai”, paliepti ateizmu persisunkusių partinių biurokratų, prikrėtė anuomečiame Vilniaus pakraštyje – Jeruzalėje – kur dailius Verkių šilo kalnelius puošė bemaž trys dešimtys Kalvarijų kryžiaus kelio koplyčių ir vartų. Septintojo dešimtmečio pradžioje, prisidengdami nakties glūduma, sovietiniai kariškiai sunaikino visas šile buvusias koplyčias, vartus, tiltelį per Kedrono upelį. Nesiryžta sunaikinti tik kelias, arčiausiai bažnyčios buvusias, koplyčias. Į šį, unikalų ir nepaprastai vaizdingą, sakrąlųjį ansamblį keliausime detalesniam pasigrožėjimui, tad šįkart apsiribokime keliomis Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio senosiomis nuotraukomis.
Vilniaus Kalvarijose tarpukariu, apačioje – dab. Verkių gatvė.
Maldininkai prie Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčių XIX a. pabaigoje.
Viena Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčių XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Darsyk dirstelkime į šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kaimynystėje buvusią koplytėlę, tikėdamiesi, kad ne vien jai yra lemta atgimti.
Pasidairyti Vilniaus sakraliųjų statinių praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
