Bene garsiausias jumoristas anuomet buvo aktorius Algirdas Grašys, tankiai įterpiamu šmaikščiu žodeliu “brač” susikūręs sau sceninį Bračo vardą. Šiandieną jau vargiai berastume talentingojo Bračo pasirodymų apie “pacukus” įrašus, o kadaise nuo jo laidomų sąmojų lūždavo juokais sausakimšos žiūrovų salės, mat sovietmečiu anekdotai buvo bene dažniausia gynimosi nuo pilkos kasdienybės priemone. Prisiminkim keletą anų laikų sąmojų, vaizdžiai atspindėjusių tuometę būtį.
LAKONIŠKUMAS
Vyksta kiemsargių suvažiavimas, pilna salė uniformuotų, prijuostę užsisegusių, su šluotomis kiemsargių.
Vienas uniformuotas kiemsargis, su prijuoste ateina į tribūną ir piktai sako: „Na, ir šūdas!“
Salėje šūksniai: „Teisybė, teisybė! Tiesą sakai!“
Pranešėjas tęsia: „Na, šūdas, na, brudas!“
Salė drąsina jį: „Sakyk viską kaip yra, nieko nenutylėk, sakyk iki galo!“
Pranešėjas : „Na, šūdas, na, brudas, užkniso negyvai!“
Salė gaudžia: „Teisingai – daugiau nevilkėsim senas uniformas!“
ĮSPŪDINGA ATMINTIS
Vienos įstaigos tarnautojas už gerus darbo rezultatus buvo paskatintas kelione į Paryžių.
Grįžo, o jo viršininkas, pats Paryžiuje niekada nebuvęs, kviečiasi pas save įspūdžių aptarimui.
Ateina tarnautojas, viršininkas ragina: „Na, pasakok, ką matei!“
Tarnautojas sako: „Na, jei jau atvažiavai į Paryžių, tai geriausia jį apžvelgti iš Eifelio bokšto, aš irgi pakilau į apžvalgos aikštelę, ir dairausi: priešais save žiūriu – eik tu kakot! Dešinėn pažiūrėjau – eik tu šikt! Kairėn pažvelgiau – apsikakok negyvas! O jau atgal atsigręžiau – apsišikt gali!“
Viršininkas stebisi: „Na, po galais, ir gerą atmintį turi!“
LEKSIKONAS
Į vieną įmonę atėjo įsidarbinti frezuotojas, po darbo pokalbio cecho viršininkas jam sako: „Priimame jus į darbą“. Frezuotojas apsidžiaugė: „Liuks!“
Vedžioja jį po įmonės teritoriją, aprodo poilsio zoną, valgyklą, drabužinę. Frezuotojas komentuoja: „Liuks!”
Nuvedė į cechą, aprodė, privedė prie jo staklių. Frezuotojas vertina: „Liuks!”
Cecho viršininkas klausia jo: “O jūs žinote kitus žodžius, be to “liuks”?
Frezuotojas atsako: “Moku: “ekstra”
Viršininkas klausia: “O ką reiškia toji “ekstra”?
Frezuotojas: “Liuks!”
RACIONALUMAS
Klausia suvalkiečio, žemaičio ir dzūko: „Ką norėtumėte gauti: ordiną ar šimtą eurų“.
Suvalkietis sako: „Kas man iš to ordino, aš ir be jo gražus. Duokite man šimtą eurų“.
Žemaitis sako: „Man garbė svarbiau už pinigą – duokite man ordiną“.
Dzūkas klausia: „O kokia to ordino savikaina?“ Jam atsako: „Dešimt eurų“.
Dzūkas apsisprendžia: „Tuomet duokite man ordiną ir devyniasdešimt eurų“.
AUTORITETAI
Petriukas mokykloje koliojasi, o mokytojai įspėjus jį, sako mokytojai: „Klausyk, mokytuve, eik tu kakot“.
Mokytoja įsižeidus apsiverkė, nubėgo pas direktorių ir jam viską papasakojo, direktorius griaudi: „Pakviest tą nepraustaburnį pas mane!“
Ateina Petriukas pas direktorių, atsistojo prie stalo, o direktorius kad ims jį auklėti, barti, grasinti! Petriukas klausė, klausė, o paskui, pakreipęs galvą, paniekinamai sako: „Direktoriau, jūsų kojinės smirdi“.
Direktorius suputojo: „Sakyk tėvo telefoną!”. Pasakė Petriukas, direktorius skambina, atsiliepia ledinio balso vyriškis: „Prokuratūros vadovas klauso“. Direktorius sumišęs kad puls Petriuką girti, tėveliui dėkoti, kviesti į mokyklą padėką atsiimti…
Baigęs pokalbį su tėvu, direktorius nepraranda vilties visgi paauklėti Petriuką, ir reikalauja: „Sakyk mamos telefoną!“. Petriukas pasakė, skambina direktorius Petriuko mamai, atsiliepia valdinga moteris: „Apylinkės teismo pirmininkė klauso“. Direktorius, nusaldinęs balsą, trilinkas giria Petriuką ir pila padėkas jo mamai. Baigęs pokalbį, sako Petriukui: „Petriuk, vaikeli, eik į klasę ir pakviesk man mokytoją“.
Grįžo Petriukas į klasę, mokytoja ateina pas direktorių, o šis jai sako: „Žinai ką: eik tu kakot, o aš bėgu kojinių skalbti“.
PATIKLUMAS
Vienas jaunas verslininkas atkakliai įsukinėjo verslą, ir kai jau rodėsi, jog jam ėmė pasakiškai sektis, įvyko didelis nuosmukis versle ir jis prarado visus pinigus, nuo jo pabėgo žmona, namą ir kitą turtą atėmė antstoliai ir jis liko be nieko. Gyvenimas tapo nebemielas, nuėjo jis prie aukšto upės skardžio, prisirišo akmenį po kaklu, pasilenkė ir atsisveikina su gyvenimu – tuoj šoks žemyn. Tik staiga kažkas, iš už nugaros, jam ranką ant peties padėjo ir sulaikė nuo šuolio, girdi jis balsą: „Sūneli, o ką čia dabar ruošiesi daryti?“
Atsigręžia vyras, o už nugaros stovi nušiurus bobutė, raukšlėtu kaip kempinė veidu, na ir kvapelis nuo jos nelabai gaivus dvelkia. Klausia vyrukas: „Kas tu, ko nori, bobule?“. „Matau, sūneli, kad gyvenimas tau turbūt nebemielas ir ruošiesi iš jo pasitraukti, ar ne? – klausia bobulė. Nutilo vyrukas, panarino galvą, o senutė sako: „Aš esu didi burtininkė ir kerėtoja, galiu daug stebuklų padaryti, tad mesk akmenį ir einam į mano namus: praleisi su manimi naktį, ir jeigu pasirodysi geras meilužis – aš tris tavuosius norus išpildysiu“.
Pasižiūrėjo vyrukas dar sykį į bobulę – labai jau bjauri – bet pamąstė, kad nebeturįs ką parasti ir, nusiėmęs akmenį, nusekė paskui ją į sukiužusią trobą. Šiaip-ne-taip, išgėręs gerą šimtgramį, naktį su bobule atidirbo ir išvargęs paryčiui užmigo. Atsibunda, apsidairo: ogi apmūsijus, apaugus voratinkliais pirkia aplinkui, jis purvinoje dvokiančioje lovoje begulįs, na o šalia parpia bedantė prasmirdus bobulė. Ėmė vyrukas senutė purtyti, žadinti: „Sene, sene, kelk – tris norus greičiau pildyk!“. Pramerkė senutė lėtai akis ir klausia jo: „Sūneli, o kiek gi tau metų?“. „Trisdešimt penkeri“ – atsako vyrukas, o bobulė graudena jį: „Toks didelis, o vis dar pasakomis tiki…“
TALKININKAS
Sugalvojo Lietuvos premjeras su alkoholizmu ryžtingiau kovoti ir išleido nutarimą, kad alkoholis tik nuo antros valandos popiet būtų pardavinėjamas – kaip kad buvo Gorbačiovo „perestroikos“ laikais – iki tol niekas negalėtų jo nusipirkti. Na, o kad įsitikintų savojo sprendimo efektyvumu, vienas – be palydovų svitos ir apsaugos – išėjo į miestą pasidairyti, ar neras iš pat ryto girtuokliaujančių. Kiek paėjęs mato: skverelyje būrelis pijokėlių buteliuką tvarko, priėjo prie jų ir klausia: kaip čia dabar yra: nutarimas išleistas, kad tik nuo antros valandos būtų šnapsiukas parduodamas, o jūs čia jau baliavojate?
Venas girtuoklėlis sako premjerui: „Žinai, ką: mums tavasis įsakymas ar ten koks nutarimas – buvęs nebuvęs, kaip gėrėme anksčiau, taip ir dabar geriame, jokių keblumų nepatiriame“. Nepatikėjo premjeras, sako: „Na, negali būti!“. „Gali“ – sako pijokėlis: „Eime su manimi, aš tau viską parodysiu“. Eina kartu į parduotuvę, alkoholikas paėmė maišiuką, įsidėjo saują vienų sausainių, saują kitų, saują trečių, dar pasiėmė butelį baltos ir eina prie kasos. Pardavėja sako: „Alkoholį parduodam tik nuo antros valandos!“, o girtuoklėlis jai: „Tuomet ir sausainių šitų man nereikia“. Ką darysi, pardavė jam ir sausainius, ir butelį baltakės.
Premjeras sako: „Na gerai, šitą pardavėją sugebėjai suvystyti, bet specializuotoj gėrimų parduotuvėj tai tikrai iki antros valandos tau degtinės neparduos“. Girtuoklėlis jam atkerta: „O tu tik kartu su manimi neik, stok prie parduotuvės lango ir žiūrėk“. Gerai – atsistojo premjeras prie lango, stebeilijasi, o girtuoklis ėmė atkakliai belstis į atsarginio įėjimo duris, po kurio laiko atidaro jam užsimiegojusi pardavėja ir klausia: „Na ko čia baladojiesi: ką, nežinai, kad tik nuo antros valandos prekiausime?“. Pijokėlis jai atšauna: „O tu pažiūrėk, kas su manim šiandien atėjo – ten prie lango laukia“. Žiūri pardavėja: ogi pats premjeras, tas jai iškėlęs du pirštus rodo: „Tik nuo antros galima!“. Girtuoklėlis sako pardavėjai: „Matai, ką tau rodo? Greitai nešk du butelius!“
DRAUGIŠKUMAS
Susitinka du draugai, vienas sako: “Klausyk, kokį aš stebuklingą sapną šiąnakt sapnavau: rodos, pažiūriu pro langą, o kieme stovi naujutėlis baltas „Mersedesas“, aš išėjau, įsėdau, ir prospektu pirmyn-atgal, atgal-pirmyn!”
Kitas pasakoja: “O man dar stebuklingesnis sapnas susisapnavo: rodos, sėdžiu savo namuose ir staiga skambina į duris. Atidarau, ogi ten stovi Greta Garbo, nešina šaltu šampanu. Mes geriame šampaną, pasimylim ir ji išeina. Tik spėjau atsipūsti – vėl skambina į duris! Atidarau, ogi ten Bridžita Bordo, nešina prancūzišku konjaku. Mes geriame konjaką, pasimylim ir ji išeina. Tik spėjau duris užrakinti – vėl skambutis į duris! Atidarau, ogi ten Merilina Monro, nešina buteliu geriausio viskio. Mes geriame viskį, ir aš jaučiu, kad pasimylėti nebeturėsiu jėgų…”
Draugas lieja apmaudą: “Tai kodėl tu manęs nepasikvietei?!”
– Būčiau pasikvietęs, bet tu gi baltu „Mersedesu“ pirmyn-atgal, atgal-pirmyn…
STATUTO SVARBA
Atvyko į dalinį generolas, surinko kariūnus į salę, generolas klausia juos: “Kas žino, kokia trajektorija skrenda patrankos sviedinys?”
Vienas kareivis kelia ranką ir sako: “Tiesia trajektorija skrenda, tamsta generole.”
– Neteisingai, – paneigia generolas ir klausia: “Kas kitą nuomonę turi?”
Kelia kariūnas ranką ir sako: “Lenkta trajektorija sviedinys skrenda.”
– Teisingai, – pagiria generolas, o kitas kareivėlis klausia jo: “Tamsta generole, jei sviedinys lenkta trajektorija skrenda, tai tuomet galima pabūklą ant šono paguldyti ir iš už kampo šaudyti?”
Pamąstė generolas ir sako: “Šiuolaikinė technikos galimybės leidžia taip šaudyti, bet statutas draudžia.”
SKRAIDANTIS TANKAS
Kareivis susitinka generolą ir klausia: “Tamsta generole, norėjau paklausti: ar tankai gali skraidyti?”
Generolas, pamąstęs sako: “Šiuolaikiniai jau gali.”
Padėkojęs kareivis eina toliau ir, susitikęs viršilą, klausia jo: “Tamsta viršila, norėjau paklausti: ar tankai gali skraidyti?”
Viršila atkerta: “Tankai, skraidyti?.. Aišku, kad negali.”
Kariūnas šelmiškai atsako: “O generolas sakė, kad gali…”
Viršila susiorientuoja: “Generolas sakė… Gali, gali tankai skraidyti, tik pažeme, pažeme…”
ANALITINIS MĄSTYMAS
Mokymų metu kariūnas klausia viršilos: “Tamsta viršila, o kas yra toji „nematoma kulkos trajektorija“?”
Viršila atkirto: “Išeik į koridorių, ten sutiksi generolą, jo ir paklausi!”
Išėjo kariūnas, paėjėjo koridoriumi ir – tikrai – sutinka generolą, apsidžiaugęs klausia jo: “Tamsta generole, aš niekaip negaliu suprasti, kas yra toji „nematoma kulkos trajektorija“, gal jūs man paaiškinsit?”
Susimąstė generolas ir sako kareiviui: “Sūneli, prieik čia, prie lango, ir pažvelk pro jį: ar tvorą matai? Ji – balta. Žolę matai? Ji – žalia. Aikštę matai? Ji – pilka. Štai numirsim, ir neprisimins mudviejų niekas…”
ĮŽVALGUMAS
Kariūnai padėjo ant stalo apverstą metalinį puoduką ir kreipiasi į viršilą: “Tamsta viršila, kažkas puodelį sugadino – viršų užvirino.”
Paėmė viršila apverstą puodelį, laikydamas visą apčiupinėjo ir sako: “Tikrai viršus užvirintas, ir dar dugno nėra.”
TAPATYBĖ
Budi prie rojaus vartų apaštalas Petras ir praleidžia – arba ne – atskrendančias vėles. Štai viena atskrenda ir prisistato: “Aš esu garsus tenoras Karuzas.”
Apaštalas Petras klausia: “O kaip jūs įrodysit, kad tikrai esate garsus tenoras?”
Karuzas užtraukė ariją iš operos „Rigoletas“, apaštalas Petras pasiklausė, atvėrė rojaus vartus ir maloniai sako jam: “Prašau, įeikit, gerbiamas Karuzai!”
Netrukus atskrenda kita vėlė ir prisistato žymus dailininku Pikasu. Prašo apaštalas Petras įrodyti savo tapatybę: Pikasas pasikvietė angeliuką, ir viens-du nupiešė jam ant nugaros garsųjį taikos balandį. Įleido į rojų ir Pikasą.
Po kurio laiko atskrenda nedidukė pilka vėlytė, klausia jos apaštalas: “Kas jūs toks?”
– Aš – kultūros ministras, – prisistato vėlė.
– O kaip jūs įrodysit, kad tikrai esate ministras?, – kamantinėja šv. Petras.
– Kaipgi aš turėčiau tai įrodyti?, – nesupranta vėlė.
– Na, štai nesenai buvo prie rojaus vartų atskridę Karuzo ir Pikaso vėlės, tai jos viską įrodė, – aiškina Petras.
– O kas čia per vieni?, – klausia vėlė.
– Ką gi, įrodėte – įeikit, – atsiduso šv. Petras.
CHARAKTERIS
Sovietiniai baudėjai sugavo tris partizanus: estą, latvį ir lietuvį. Tardė, kankino ir visus tris nuteisė sušaudyti. Atvedė į bausmės vietą, prie sienos pastatė, konvojaus viršininkas klausia: “Kokį paskutinį norą turite?”
Estas sako: “Man naminukės stiklinę duokit.”
Davė – išgėrė. Latvis sako: “Man midaus stiklinę duokit.”
Davė – išgėrė. Lietuvis sako: “Man gerai šiknon įspirkit.”
Konvojaus viršininkas sako: “Keistas tavo tas noras, bet jei jau taip užsigeidei, tai turėk.”
Liepė drūtam sargybiniui įspirti lietuviui. Tas kad spirs, lietuvis net į sieną trenkėsi, o nuo jos atšokęs tik šmakšt ir iš sargybinio automatą ištraukė, griūdamas dar spėjo šūvių pliūpsnį paleisti ir visą konvojų išguldyti. Pašokęs šaukia estui ir latviui: “Brolyčiai, bėgam!”
Bėga jie visi kiek tik kojos įkerta, o estas, net dusdamas iš įkarščio, klausia lietuvio: “Ko gi tu anksčiau nieko nedarei, jei toks miklus esi?”
– Charakteris toks, charakteris, – atšauna lietuvis, ir paaiškina: “Mes jau tokie esame: kol šiknon kas nors gerai neįspiria – nieko nesugebam.”
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
