AIDAI

Straipsniai
PRENUMERATA

Rasa Stulpinienė. Jau tos vestuvės, vestuvės!..

Vestuvės vestuvės… Anuomet jos reiškė abiejų besituokiančiųjų pusių giminių balių, susiėjimą (kartais net iki šimto žmonių}, kur stalai lūždavo nuo vaišių, buvo sakomi tostai, skanduojama „karti, karti, degtinė karti, jei pasibučiuos, tai bus saldi“, jaunuosius lydėjo gausus pabrolių ir pamergių būrys, o visai šventei vadovavo piršlys ir svočia.
Iškelti trankias vestuves sūnui ar dukteriai buvo tėvų garbės reikalas, neiškelti arba būti nepakviestam į jas reiškė nusiminimą, apkalbas, priekaištus: “Jie į savo Petriuko veselę mūsų nekvietė, mes irgi į savo Onutės nekviesim…“
Tuoktis reiškė susirašyti Metrikacijos biure, kuris liaudiškai buvo vadinamas zaksu. Su santuoka bažnyčioje, arba šliūbu, – sudėtingiau, jei nenorėjai susilaukti sankcijų kad ir iš savo socialistinio mokslo ar darbo kolektyvo, nukentėti galėjo ir kiti šeimos nariai. Todėl bažnytinės santuokos dažnai buvo sudaromos atokiuose Lietuvos pakraščiuose, toliau nuo svetimų akių, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.
Tuokdavosi gan anksti, neretai nutikdavo, kad meilė užgimdavo dar mokyklos suole ir natūraliai peraugdavo į norą sukurti šeimą. Tokių jaunų žmonių meilė buvo labai nuoširdi, subtili, romantiška: kartu vaikščioti koridoriais per pertraukas, mergaitę palydėti iki namų po pamokų, panešti jos portfelį su knygomis, užimti jai vietą mokyklos valgykloje, susirašinėti rašteliais per pamokas, jeigu buvo reikalas – netgi tvoti kiekvienam įžūlėliui leidusiam sau apie JĄ pasakyti bent vieną negražų žodį! O kur skaudūs išsiskyrimai per vasaros atostogas, negalėjimas kada nori pasikalbėti telefonu, pavydas ir baimė netekti, o dažnai, beje, ir tėvų draudimai iš vienos arba iš kitos pusės.
Bet pora aspektų anų laikų meilės fronte buvo išties sudėtingi: 1. Pradėti lauktis vaikelio dar mokyklos suole. Tai reiškė absoliučią gėdą visiems – pradedant pačia mergaite, berniuku, šeima, draugais, baigiant klasės auklėtoja ir mokyklos direktoriumi, kurioje moksleivė mokėsi. Vestuvės tada būdavo neišvengiamos, ir visai nesvarbu, kad jaunuoliai dar buvo nepilnamečiai – pažyma apie nėštumą šį reikalavimą eliminuodavo. Yra tekę girdėti, kad tokią pažymą nesunku būdavo „susikombinuoti“ už pinigus, daktarytės į tai žvelgė gan pragmatiškai. Tiesą sakant, žinau ir aš tokį atvejį. Reikalas tas, kad vestuves norėjo kelti merginos, kuriai tada buvo apie 17, tėvai ir 12 metų už ją vyresnis jaunikis. Tokią pažymą jie iš tiesų gavo, bet – o likimo ironija! – jie taip niekada ir nesusilaukė vaikų…
2. Privaloma karinė tarnyba vaikinams sovietinėje armijoje, kuri trukdavo dažniausiai 2 metus, bet kartais ir trejus. Įsivaizduokime dviejų įsimylėjėlių situaciją – išsiskirti šitiek laiko, merginai šitiek laukti, kad paskui galėtų sukurti šeimą. Beje, visuotinai buvo plaunamos smegenys, kaip didvyriška ir garbinga yra ginti tėvynę. O tėvynė – tai ne Lietuva, oi, ne. O lietuviams tai tarnauti kur nors į Jakutską, Kamčiatką, Vladivostoką, o kai kam teko ir Afganistanas, ir Černobylio siaubas.
Buvo kelios išeitys. Vieni susituokdavo tik baigę mokyklą, kiti rinkdavosi sunkų laukimo kelią, kuris nuguldavo laiškų eilutėse, vėlyvajame sovietmety atleisdavo nuo karinės tarnybos studijuojančius aukštosiose mokyklose, jei gerai prisimenu, turint du mažus vaikelius buvo dar kažkokia atskira (ne)šaukimo kategorija.
Jei meilė aplankydavo vėliau, jau turint darbą ir kampą, kur gyventi, viskas buvo daug paprasčiau – savu laiku, kaip sakydavo. Deja, tolesnis gyvenimas dėl visuotinio deficito, buitinių rūpesčių, finansinių sunkumų, šeimos pagausėjimo meilę neretai nustumdavo į antrą planą, likdavo tik pripratimas, pareiga, rasdavosi ir nesutarimų. Norint uždirbti daugiau reikėjo verstis per galvą, dirbti keliuose darbuose, būti stropiu politinės sistemos sraigteliu, neišsišokti, nekalbėti, ko nereikia, nelįsti, kur nereikia.
Reikia pasakyti, kad sovietmečiu būta ir nemažai skyrybų, ir nesantuokinių vaikų. Dėl to labiausiai nukentėdavo moterys, nes mokėti alimentus vengdavo daug buvusių sutuoktinių. Vaikai, gimę ne santuokoje, dažnai buvo nuodėmingos ir aistringos meilės vaisius, kurio vyrai dažnai stengdavosi išsiginti neduodami vaikeliui savo pavardės. Ką gi – mažasis pilietis gaudavo mamos pavardę. Kaip tas atrodydavo? Keistai: ne kaip mama ir sūnus, o kaip sesuo ir brolis. Sušniukštinėdavo, viską sušniukštinėdavo smalsios kaimynės, širdingi kaimynai, bet burnų žmonėms neužčiaupsi…
Užtat daug saugiau buvo nesiskirti kad ir su plevėsa, mušeika, girtuokliu, tinginiu – tokius auklėjo darbo kolektyvai, milicija ir kt. Ir susitaikydavo moterys su tokia situacija, nes bijojo, kad vienai su vaikais bus dar sunkiau.
Ir žinote,ką? Nesiskiriančią gerbė ir šeima, ir giminės, ir kaimynai. Nuo išsiskyrusios neretai nusisukdavo visi, net artimiausios draugės.
P.S. Jei klaustumėte, kodėl nieko nekalbu apie amžiną vyro ir moters meilę sovietmečiu, tik apie visokius liūdesius, atsakau: apie laimingus nėra ką daug pasakoti:)

Pažvelgti Lietuvos praeitin mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE