„Lietuviai tarpukario Vilniuje – mitas“, – atsainiai tėškė tūlas Nobelio premijos laureatas, kurio garbei geraširdžiai lietuvaičiai net laiptus Vilniaus senamiestin yra pavadinę. Norėdami perprasti Lietuvos miestų tautinę sandarą iki sovietmečio – faktas kaip blynas, kad būtent juo vyko spartus didžiųjų šalies miestų lietuvėjimas – turėtume grįžtelėti gerą pusę tūkstantmečio atgal, ir bandyt pakalbinti LDK kunigaikštį Algirdą: tikėtina, kad jis buvo paskutinysis Lietuvos valdovas, galbūt kalbėjęs ar bent supratęs lietuviškai. Gi šiandieną naiviai ir kvailokai atrodo kai kurių veikėjų pasakėčios apie „lenkiškai kalbėjusius lietuvius“, bei bukai atkaklūs bandymai lietuvinti carinio laikmečio bei tarpukario personalijas. Antai, jau galim rasti paistalų, kad XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje pastatytas modenus tiltas per Nerį buvo projektuotas ne Nikolajaus Beleliubskio, bet Mikalojaus Beleliubskio. Lietuvinimo entuziastams telieka priminti, kad arši nutautinimo-rusifikacijos politika buvo carinio (o vėliau – sovietinio) režimo buvo vykdoma nuo pat XVIII amžiaus pabaigos, t.y. beveik du šimtus metų. Tad ir neturėtų stebinti, kad 1897-ais metais vykusio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, lietuviais Vilniuje save laikė du nuošimčiai gyventojų, kuomet Kaune tokių buvo net triskart(!) daugiau. Tokie skaičiai liudija ne tik paniekinantį Rusijos valdininkų požiūrį į ne rusų tautybės žmones, bet ir visišką imperijos atsilikimą. Lietuviai masiškai emigravo į JAV, nes Lietuvos miestuose jiems tiesiog nebuvo ką veikti. Vilniuje, Kaune buvo maža modernių gamyklų, stambių pramonės įmonių, kur atvykėliai galėtų įsidarbinti. Dominavo atsilikusi manufaktūrinė gamyba, archaiškas cechinis ūkis: rankinė, nemechanizuota namudinė gamyba, individualios prekybinės įmonės – kelių žmonių įmonėlės, šeimos verslas. Neturtingam atvykėliui iš kaimo pritapti tokiose šeimos įmonėse buvo visiškai nerealu. Be to, Vilniuje smarkiai trūko gyvenamojo ploto, todėl jo nuoma buvo brangi. Tam, kad iš kaimo atvykti į miestą ir jame ilgėliau išsilaikyti bei įvykdyti neįmanomą misiją – susirasti darbą, reikėjo nemažo pradinio kapitalo brangiam būstui išsinuomoti. Todėl Vilniuje absoliučiai dominavo žydai pirkliai ir smulkūs amatininkai, iš Rusijos atvykę valdininkai bei iš Lenkijos atkakę bajorai ir plikbajoriai. Tad ir nestebina, kad tuo metu lietuviškiausi miestai buvo Čikaga ir Niujorkas, o ne Vilnius ar Kaunas. Mes gi nepasiduosime kvailai naiviam norui lietuvinti carinio laikmečio Vilnių, nes mums brangus miestas visada buvo draugiškas įvairių tautybių vilniečiams, tad bičiuliškai nusiteikę keliausim pasidairyti į XX amžiaus pradžios kasdieną. (Nuotraukoje viršuje – garlaivių prieplauka anuometės Zamkova gora (Pilies kalno) prieigoje – Gedimino kalno dar teks palūkėti.)
Pasivaikščiojimą pradedame Vilenskaja (Vilijos) gatvėje, vedusioje link Žaliojo tilto. Lietuvinant pavadinimus tarpukariu, gatvė klaidingai pervadinta Vilniaus vardu, nors vargu ar Kaune rastumėte Kauno gatvę, o Klaipėdoje – Klaipėdos…
Paėjėję Vilijos gatve, aptinkame solidų Vingradovo gimnazijos pastatą, jame įsikūrusį knygyną. Namui sovietmečiu teks pabūti ir Aukštąja partine mokykla, o šiandien jis glaudžia daugybę meno kolektyvių bei būrelių – jame įsikūrę Mokytojų namai.
Atvykėliams duris svetingai atvers “‘Grand” viešbutis, vadinamas ir “Pirklių viešbučiu”, nes yra pamėgtas pasiturinčių prekybininkų. Nesunkiai atpažinsite, kad šiandieną šiame pastate apsigyvenę muzikos mūzos – jame įsikyrusi Nacionalinė filharmonija.
Keletą minučių pėdinę nuo viešbučio, Aušros/Aštriųjų vartų kaimynystėje atrasime sakraliųjų kūrinių parduotuvę.
Kitoje Aušros (medininkų) vartų pusėje matome galingą pastatą, kurio nepasigailės Antrojo pasaulinio karo mūšiai.
Sekmadienis – turgaus diena, tad nuo Aušros vartų keliaujam į Konnaja (dab. Arklių) gatvę ir Halės turgų Zavalnaja gatvėje.
Užkąsti užsuksime į Konstatinopolskaja (Konstantinopoliu kadaise vadintas Stambulas) arbatinę-kavinę Halės turguje.
Pasidairom į modernų – laikmečio standartais vertinant – Halės turgaus pastatą iš tolėliau.
Į geležinkelio stotį pasidairom tik iš tolo, nes joje jau lankėmės su XX amžiaus pradžios kariūnais Ledovskiu ir von Lendenu.
Toliau žengiam Šopeno gatve, palikdami už nugaros geležinkelio stotį.
Gardžius pietus sukirsim ir bokaliuką putojančio išlenksim šiame restoranėlyje Šopeno gatvėje, šalia sankryžos su šv. Stepono gatve.
Sočiai papietavę, darsyk pasidairom stoties link besidriekiančioje Šopeno gatvėje.
Pasistiprinę, Kavkazskaja (Kaukazo, dab. Mindaugo) gatve pėdinam iki Chemijos ir technikos mokyklos, kurios tradicijas tęs Vilniaus universiteto chemijos fakultetas.
Suktelsim šiek tiek į šoną, link Aleksandrovskij (Aleksandro) bulvaro, ir dirstelsim į Kagano gimnaziją, kuriai sovietmečiu bus ne tik ketvirtas aukštas, bet ir visas priestatas prilipdyti. Gatvė šiandieną vadinama Algirdo, o mes kol kas stoviniuojam ties sankryža su dab. T.Ševčenkos gatve.
Pakeliui aptinkam Kavkazskaja (dab. Mindaugo) gatvėje besistiebiantį Polesės geležinkelių valdybos “dangoraižį” – XX amžiaus pradžios standartais vertinant – aukščiausią Vilniaus pastatą.
Metam žvilgsnį link Bolšaja pogulianka (Didžiosios pasivaikščiojimų, o dabar J.Basanavičiaus) gatvės pabaigos, susidomim išstypusia “svogūnine” paauksuotais kupolais.
Planuota statyti tuometėje Georgijevskaja (Georgijaus, o dabar V.Kudirkos) aikštėje, tačiau ten jau buvo koplyčia, todėl cerkvė pastatyta tuometėje Zakretnaja (Užvingio) aikštėje.
Zakretnaja (Užvingio, o dabar M.K.Čiurlionio) gatvėje randame ištysėlį kariškių mokyklos pastatą, kuriame gerokai vėliau įsikurs universiteto fakultetai.
Mūsų pasitikti išėjo visas būrys ūsočių – junkerių mokyklos dėstytojų.
Dar šiek tiek pasidairę į kariškių valdas, grįžtam atgal – link Senamiesčio.
Ties sargybine rasime baltuosius stulpus ir ant jų nutūpusius mutantus – dvigalvius erelius – imperijos simbolius, šiandieną stulpų nebelikę nei kvapo, o toje vietoje yra Savanorių prospekto ir S.Konarskio gatvių sankryža.
Bolšaja pogulianka (šiandieną – J.Basanavičiaus) gatve einame atsargiai, pasisaugodami grindiniu riedančių vežimų.
Gausiai žydų gyvenamo “poguliankos” rajono vaikai stebeilijasi į mūsiškę kompaniją: gal juos trikdo neatitinkantis laikmečio mūsų aprangos kodas?
Sėkmingai priėjome Bolšaja pogulianka gatvės pradžią, toliau pėdinsim Zavalnaja gatve, kuria stotin nuolat rieda konkės vagonai.
Iš Poguliankos sukame į Zavalnaja (dab. Pylimo) gatvę, pasisaugodami galinčios bet kuriuo metu atidardėti konkės, kuria jau vėžinomės.
Jau esame Georgijaus skvero/aikštės pašonėje: laikui bėgant, ši vieta pasikeis neatpažįstamai, ir taps dailia V.Kudirkos aikšte.
Iš Georgijevskaja (dabar – V.Kudirkos) aikštės dairomės į šalia esančią realinę mokyklą: šio pastato vietoje sovietmečiu bus pastatyti kompartijos Centro komiteto, o dabar – Vyriausybės rūmai.
Tie patys pastatai įdomūs ir žvelgiant iš šono: Mergaičių gimnazija ir žydų institutas.
Pasivaikščiojimui krypstant link pabaigos, spėjam paėjėti Georgijaus prospektu, kuriam lemta daugybę kartų keisti pavadinimą, iki taps Gedimino.
Pasivaikščiojimą baigiam Blagoveščenskaja gatve, daugumos vilniečių vadinama Dominikanska: būtent Dominikonų gatvės pavadinimas ir išliks.
Pabuvoti tolimokoje Vilniaus praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
