Mūsų kelionėse po Lietuvos praeitį jau esame susipažinę su anuomečiu Jo Didenybe karaliumi Deficitu – būtent jis yra trečiąja nykia grimasa, sunkinusia gyvenimą absoliučiai daugumai sovietų imperijos gyventojų. Daugelio būtinų kasdieniame gyvenime buities atributų – pradedant baldais bei buitine technika, baigiant dešra ir cukrumi – stoka anuomet vadinta „deficitu“, šis pavadinimas prilipo viskam, ką reikėjo „gauti“ ar „sukombinuoti“ – taip anuomet vadinti trūkstamų prekių paieškos ir įsigijimo „per blatą“ (pažinčių pagalba) procesai. „Oboronkai“ suteiktas prioritetas ir milijonai toje terpėje tarpstančių veikėjų į antrąjį planą nustūmė elementarių buities reikmenų gamybą, jau nekalbant apie gaminamos buitinės technikos našumą bei patogumą, rūbų bei avalynės kokybę ir dizainą, automobilių charakteristikas: nuo pasenusių užsienio pavyzdžių nuplagijuoti lengvieji automobiliai būdavo be pakeitimų gaminami keliolika metų, bet vis tiek išlikdavo geidžiamu deficitu, nors ir buvo fantastiškai brangūs, lyginant su vidutiniu atlyginimu.
Apie prekių „pigumą“ SSRS ir jų kainas dar kalbėsime, o kol kas prisiminkim, kad Sovietų Sąjungoje buvo planinė ekonomika, kurią reguliavimo milžiniškas Valstybinis plano komitetas Maskvoje, sprendęs, kiek, pvz., reikės pagaminti prezervatyvų. Beje, ši prekė sovietmečiu buvo pardavinėjama tik vaistinėse, ir buvo laikoma vos ne gėdinga ar bent jau juokinga, tad vaistinėje nutysusiose eilėse dažnai buvo krizenama, kai kuris nors pirkėjas prašydavo vaistininkę parduoti prezervatyvus. Prekių trūkumo kontekste prisimintina labai įdomi ir pamokanti situacija: chruščiovinio „atšilimo“ metu SSRS ir JAV sutarė surengti dvi ūkio pasiekimų parodas, Sovietų Sąjunga savuosius pasiekimus demonstravo Jungtinėse Valstijose, o šios – Sovietų Sąjungoje. SSRS nutarė nuvežti parodon naujausius išradimus technikos srityje, įrengimus, stakles ir pan., nors to gero amerikiečiai ir patys turėjo iki soties. JAV strategai sumanė kur kai efektyvesnį variantą: parodon Sovietų Sąjungoje atvežė naujausią buitinę techniką ir elektroniką, kurios SSRS piliečiai nei sapne nebuvo matę, ir net nežinojo, kam vienas ar kitas prietaisas yra buityje naudojamas. Efektas buvo pritrenkiantis: amerikiečių parodą aplankę SSRS pilietės pyko ant valdžios ir visos sovietinės sistemos, pamačiusios buitį palengvinančios technikos įvairovę (išsamų straipsnį apie šią parodą galite perskaityti čia, tapę AIDŲ prenumeratoriais.
Nyki sovietmečio grimasa, kurią nūnai stengiamasi pateikti visiškai iškreiptoje šviesoje – brangumas. Taip, bičiuliai, jokios klaidos manajame teiginyje nėra: jei manote, kad viskas buvo taip pigu, kaip ir gazuoto vandens stiklinė už tris kapeikas, laikraštis arba mokyklinis sąsiuvinis už dvi, ar degtukų dėžutė už viso labo vieną kapeiką, tai jūs labai smarkiai klystate: SSRS buvo labai brangi gyvenimui šalis, ir tai aš tuoj jums įrodysiu. Norėdami sulyginti, kiek laiko turėjo taupyti anuomet dirbantieji, norėję įsigyti tą ar kitą daiktą, imsime į rankas parduotuvių tinklo „Beriozka“ kainų katalogą – kitų reklamų ar katalogų tiesiog nebuvo – ir lyginsime 1980-ųjų kainas su tuomečiu vidutiniu atlyginimu – 180 rublių (neskubėkite piktintis, kad inžinierius tuomet tiek neuždirbdavo, ir jo alga tebuvo 120 rublių, tačiau, pvz. aukštos kvalifikacijos tekintojas galėdavo uždirbti ir 300 rublių ar dar daugiau). Pats valiutinių parduotuvių tinklas „Beriozka“ (vilniškės „Vilbaros“ dab. Pilies, o anuomet M.Gorkio gatvėje analogas) prekiavo ir prekėmis už rublius, tad „Beriozkos“ katalogas mums puikiai tiks (tik neskubėkit mane keikti ir dalyti pastabas, kad daugumos prekių trūko: darom prielaidą, kad buvo galima viską įsigyti).
Taigi, dviejų asmenų šeima turi, pvz. 350 rublių mėnesines pajamas, dabar bandykim paskaičiuoti, kiek gi laiko jiems reiktų taupyti, norint įsigyti: 1. Odinius moteriškus batus už 70 rublių (1/5 mėnesinių šeimos pajamų (MŠP)), 2. Vyrišką žieminį paltą už 220 rublių (daugiau nei pusę MŠP), 3. Vyriškus odinius batus už 45 rublius (1/8 MŠP), 4. Radijo imtuvą „Okean 203“ už 132 rublius (>1/3 MŠP), 5. Šaldytuvą „Dnepr-2“ už 250 rublių, 6. Spalvotą televizorių „Rubin 707D“ už 685 rublius (bemaž 2 MŠP), 7. Automobilį ZAZ 968 už 4050 rublių, 8. Automobilį VAZ 2101 (1966-ųjų FIAT 104 kopiją, be pakeitimų SSRS gamintą 18-ą metų) už 5605 rublius, 9. Videomagnetofoną VM-12 už 1200 rublių, 10. Sovietinį visureigį VAZ 2121 NIVA už 10300 rublių. Ar ir dabar SSRS jums tebelieka pigia gyvenimui šalimi, juk ne vien gazuotu vandeniu ir tris kapeikas kainavusia bandele žmogus gyvas buvo? Na, apie produktų kainas dar kalbėsime kitąkart, šįsyk paminėsiu tik tai, kad kilogramas skrudintų kavos pupelių kainavo 45 rublius – 1/8 mėnesinio šeimos biudžeto (darant prielaidą, kad abu jos nariai gaudavo vidutinius atlyginimus, nors dažnos šeimos pajamos buvo mažesnės).
Apsilankyti Lietuvos praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
