Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.
Albumas nučiupinėtas, lapai pageltę, nuotraukos juodai baltos. Kasdien į jas niekas nežiūrėdavo – nebuvo tokios mados, bet kai koks šeimos susitikimas, sėdėjimas prie stalo – tai būtinai.
Ištraukia iškilmingai iš spintos visą odinių albumų stirtą ir prasideda. Vienas giminaitis atsargiai verčia lapus su nuotraukomis, kiti sukišę nosis smalsiai žiūri. Suaugę šypsosi, rodo pirštais, prisiminimai liejasi kaip iš gausybės rago, veidai nušvinta, atjaunėja: “Ar atsimeni, kaip…, žiūrėk – čiagi…, ot buvo laikai…,…tai kiek dabar čia tų metų praėjo…, …kai dar gyvenom ten ir ten,…kai dar buvo gyvas tas ir tas…, Dieve, Dieve, kaip bėga laikas…”
O vaikai irgi nori matyti, spraudžiasi arčiau, badosi alkūnėmis, nes visiems vietos, kad matytų iš arti, nepakanka. Vaikams čia pramoga, žaidimas, kas prisigrūs prie rodančiojo, tas šauniausias, o tai reiškia, kad savo pusbroliams ir pusseserėms gali parodyti liežuvį. Žinoma, taip, kad suaugusieji nepastebėtų, o tai klius…
Vaikams giminaičių kalbos, šypsenos, net viena, kita ašara – lyg koks spektaklis, misterija, nes visi esantys kambaryje staiga pasidaro kažkokie kitokie, lyg netikri, jų veidai mainosi, nes kiekviena nuotrauka prikelia vis kitokius prisiminimus. Vaikai tų veidų albumuose nepažįsta ir nenori pažinti – jiems daug įdomiau palįsti po stalu ar išdarinėti juokingas grimasas…
Atrodo, kad senų albumų vartymas didelius ir mažus kažkaip atskiria: dideli dabar kažkur toli toli, maudosi SAVO vaikystės upeliuose, užsimerkę uodžia tėčio sodintą jazminą po langu, stovi po ąžuolu ar klevu, basi bėga per ryto rasas, abiem rankom glosto pinavijų galvas, atsargiai liečia rūtas, žiūri, kaip krosnyje žioruoja žarijos, klausosi Margio lojimo, per didžiausias pusnis žiemą brenda į mokyklą, iki paryčių šoka gegužinėse, pirmąkart pasibučiuoja, draugauja, ruošiasi vestuvėms, kuriose būtinai piršlys ir svočia ir visa plati giminė. Paskui girdi kūdikio verksmą – pirmo, antro, nori atsiminti, kaip prie sergančių vaikų lopšio praleistos bemiegės nakties pavykdavo
nudirbti visus darbus, bet tas iš atminties visai išsitrynę…Mato kasmet durų staktoje peiliuku įrėžtus brūkšniukus, rodančius, kiek per metus paaugai – žmonės išsikrausto į kitus namus, o brūkšniukai lieka. Kažkas pirmąkart išvažiuoja iš tėvų namų siekti didesnių mokslų, autobusas krato, pro langą bėga beržai ir taip kažko suspaudžia širdį, kad, rodos, tuoj pravirksi, pradėsi raudoti balsu, šoksi iš to autobuso ir pasileisi laukais ir bėgsi, bėgsi, kiek kojos neša, kol uždusi, kol kelią pastos koks ežeras arba miškas. Bet nepravirksti ir nebėgi – važiuoji toliau.
Tetos ir dėdės ne tik šypsosi ar dūsauja – vietomis taip užsikvatoja, kad iki ašarų. O iš ko? Iš savo suknelių, šukuosenų, didelių pilvų, kreivų ir storų kojų, ilgų vyrų plaukų, bakenbardų. Ech, kokie jie dabar tose nuotraukose svetimi patys sau, kaip kvailai atrodo, net kažko gėda. Bet nieko nepadarysi – taip buvo.
Per tą šurmulį, per tas nuotraukas visi pamiršta ir valgius, ir gėrimus, užtat vaikai prisidūksta ir prisivalgo iki valios! Jau tie saldainiai… Jei netelpa į pilvą – telpa į kišenes. Kai kas net padaro baisią nuodėmę: į kokią nebaigto gerti gėrimo taurelę įkiša pirštą ir…palaižo.
Veiksmas būna spontaniškas ir drąsus, bet gali nugulti ir akmeniu ant širdies. Pusbroliai ir pusseserės taigi matė, o ką, jei paskųs? Geriausia būtų prisipažinti pačiam, bet baisu, gėda, paskui gali nebesivesti į jokius balius…
Suaugusieji nė nepastebi, kad vaikai kažkur dingsta – po visko randa daug blizgančių popierėlių, išknistas drabužių spintas, sujauktas lovas ir…savo vaikus bet kaip sukritusius ir miegančius jose. Skruostai įraudę, šlapios garbanos prilipusios prie kaktos.
Suaugusieji iš albumų laiko pamažu sugrįžta į dabartį. Tokie nurimę, nutilę, nuskaidrėję, lyg išgėrę gyvybės šaltinio vandens. Jų vaikai turės savus šaltinius, iš jų gers jų anūkai…
