AIDAI

Straipsniai
PRENUMERATA

Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (I)

Ilgai negalėjau sau atsakyti, kaip gi jis sugeba atsistoti visada toje pačioje vietoje, iki nepastebėjau po „Nojaus laivu“ (beje, laivą vaizduojantis sietynas nėra toks senas, kaip pati šventovė – padarytas Liepojoje XX a. pradžioje) mažo metalinio dangtelio gindyse, kurį mūsiškės mokyklos direktorius, matyt, buvo jau anksčiau atradęs, ir pritaikęs užsiimti geriausią padėtį stebėjimui. Mišių metu jis nesiklaupdavo, sukiodavo galvą kiek pajėgdamas, dairydavosi į visas puses: kurie gi jo vadovaujamos mokyklos auklėtiniai yra tokie nesupratingi, kad, būdami komjaunuoliai – o jais buvome beveik visi – religinių pančių nenusikrato, ir pamaldose dalyvauja? Gi prie įėjimo į bažnyčią budėdavo direktoriaus pavaduotoja „ideologiniam darbui“, drauge su viena mokytoja (jokių pavardžių neminėsiu, kad šioms personoms smarki gėda nebūtų, o jau ir iškeliavusių anapilin yra), ir rašydavosi į sąsiuvinuką pavardes mokinių, kurie mokslinį ateizmą ignoruoja, ir tikėjimo „tamsybėse tebeklaidžioja“.

Mėgo mūsų mokyklos direktorius kartu su bendradarbiais gerai pasivaišinti, o kauštelėjęs išsitraukdavo sovietinio saugumo (KGB) informatoriaus-„bilduko“ pažymėjimą, ir, mosuodamas juo, grąsindavo: „Aš visus jus galiu susodinti!”. Tad ir bažnyčion šis veikėjas bei jo talkininkės ne veltui eidavo: nesusipratėlius moksleivius kviesdavosi „ant kilimėlio“, ir dėstydavo jiems ateistines tiesas, komjaunuolišką sąmoningumą budindavo, baugindavo prastu įrašu biografijoje (anuomet buvo toks popieriūkštis, atseit galėjęs palengvinti arba apsunkinti stojimą aukštojon mokyklon).

Tuo tarpu aš mėgau bažnyčioje stotis ton pačion vieton – kairiojoje navoje, sulig Nojaus laivu,  tad, mokyklos direktoriui pasisukus kairėn ir stebeilijantis į mane, tikrai ne pagiriančiu ar nuolankiu žvilgsniu žiūrėdavau jam į akis. Galbūt todėl „ant kilimėlio“ manęs nekviesdavo auklėjimui, bet įrašą apie menką „komjaunuolišką sąmoningumą“ manojon biografijon įpaišė (tiesa, stojant į aukštąją šis popieriukas nei nepravertė, nei pakenkė).

Na, bet įsijaučiau, pasakodamas savuosius „tikėjimo laisvės“ sovietmečiu prisiminimus, tad suksim ienas link mūsų kelionės į Vilniaus šventovių praeitį tikslo: šįkart lankysimės sovietmečiu neveikusiose šventovėse, ir prisiminsim, kaip uolūs ateizmo diegėjai tyčiojosi iš šimtamečių sakraliųjų pastatų, bei juos niokojo. Kelionėje mums talkins senoji fotografija, įamžinusi bažnyčių niokotojų veikas, bei šventovių vaizdus iki sovietinės intervecijos, o jums teks įsijungti vaizduotę bei gaivinti atmintį, stengiantis atsakyti į gudrius manuosius klausimus. Pasitikrinsite žinias apie pamėgtų šventovių praeitį, o aš retsykiais šį-bei-tą priminsiu, patarsiu. (Nuotraukoje viršuje – šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vidus 1989 m.)

Žengdami nuo vilniškės Katedros aikštės iki Aušros vartų, praeisime net kelias šventoves: šv. Jonų bažnyčią (sovietmečiu pabuvojusią ir popieriaus sandėliu), šv. Kazimiero bažnyčią, šv. Teresės bažnyčią, švč. Mergelės Marijos koplyčią. Nuo kurios iš šių šventovių fasado sovietmečiu buvo pavogta (dingo) nukryžiuotojo skulptūra: Šv. Jonų; Šv. Kazimiero; Šv. Teresės; Švč. Mergelės Marijos?

Nukryžiuotojo skulptūra buvo pavogta (dingo) nuo į Pilies gatvę išeinančio šv. Jonų bažnyčios fasado tuo metu, kai bažnyčioje buvo Lietuvos kompartijos oficiozo „Tiesa“ spaustuvės popieriaus sandėlis. Tikėtina, kad skulptūra parduota metalo laužo supirktuvei. (Nuotrauka – 1912-ų metų.)

Sovietmečiu Vilniaus šventovėse kūrėsi ne tik dirbtuvės, muziejai, bet ir meno ekspozicijos: kurioje bažnyčioje sovietmečiu būta (Dailės muziejaus) liaudies meno ekspozicijos: Šv. Kazimiero; Visų Šventųjų; Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje; Šv. Jurgio?

Liaudies meno ekspozicijos būta Visų Šventųjų bažnyčioje 8-ame ir 9-ame dešimtmečiais, kurį laiką liaudies meno kūriniai (kartu su paveikslais) eksponuoti ir Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje.

Kuri, daugel kentėjusi karų ir carinio režimo valdymo metais, Vilniaus bažnyčia sovietmečiu buvo paversta daržovių sandėliu, nepataisomai sudarkant jos vidų betoninėmis kelių aukštų perdangomis: Šv. Stepono; Švč. Trejybės bažnyčia (Trinapolyje); Švč. Mergelės Marijos Ramintojos; Evangelikų liuteronų?

Sovietmečiu būta planų net nugriauti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, tad pasiūlymas įrengti joje daržovių sandėlį šventovę bent „išgelbėjo“ nuo sunaikinimo, o šiuo metu bažnyčia sparčiai atsigauna, ja rūpinantis energingam ir pilietiškai aktyviam kunigui Algirdui Toliatui.

Kurioje, jau nuo II pasaulinio karo pradžios neveikusioje, bažnyčioje sovietmečiu būta statybinės organizacijos mechanizmų, vėliau – teatro dekoracijų, sandėlio: Šv. Stepono; Šv. apaštalo Baltramiejaus; Išganytojo; Šv. Ignoto?

Sovietmečiu nepaprastai apleistoje šv. Stepono bažnyčioje išties būta įvairios paskirties sandėlių, nūnai bažnyčia ir jos aplinka yra esminiai atsigavusios-atnaujintos.

Kurioje Vilniaus šventovių sovietmečiu šeimininkavo restauratoriai, nepasikuklinę keisti pastato vidaus struktūrą: Evangelikų liuteronų; Evangelikų reformatų; Viešpaties dangun žengimo (misionierių); Šv. apaštalo Baltramiejaus?

Restauratorių dirbtuvių būta evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurios vidaus puošyba (nuotrauka ~1915 m.) smarkiai nukentėjo sovietmečiu: apgadinti altorius ir sakykla, įrengta gelžbetonio perdanga bei pertvara. Paradoksalu, kad kiti bažnytinio meno kūriniai buvo restauruojami dirbtuvėmis paverstoje bažnyčioje.

Kurioje Vilniaus šventovėje sovietmečiu būta vyno sandėlio, o vėliau įrengta statybinių medžiagų bandymo laboratorija: Švč. Trejybės (Trinapolyje); Švč. Trejybės (bazilijonų); Viešpaties dangun žengimo (misionierių); Šv. apaštalo Baltramiejaus?

Jau nuo tarpukario laikų neveikusioje švč. Trejybės (bazilijonų) bažnyčioje pokariu įrengtas vyno sandėlis, vėliau – maisto prekių saugykla, o 7-ojo dešimtmečio viduryje įsikūrė Vilniaus statybos instituto statybinių medžiagų laboratorija. Visų šių veiklų bei pertvarkų pasekmės šventovės vidaus puošybai buvo itin skaudžios, tad restauratorių joje dar laukia daugybė darbų.

Kuri, Trijų kryžių projekto autoriaus A.Vivulskio projektuota, ir nebaigta statyti bažnyčia buvo rekonstruota į visuomeninės paskirties pastatą: Dievo apvaizdos; Šv. ark. Mykolo; Švč. Trejybės (Trinapolyje); Šv. Kryžiaus (bonifratrų)?

Nebaigta statyti Dievo apvaizdos bažnyčia 7-ame dešimtmetyje buvo rekonstruota į Statybininkų kultūros rūmus, dabar pastato interjere galima atpažinti statytos bažnyčios konstrukcinius-architektūrinius elementus. Prisimintina, kad šventovės projektą rengė anksti miręs architektas Antanas Vivulskis, suprojektavęs vilniškius Tris kryžius bei 1910 metais iškilusį paminklą Žalgirio mūšio 500-osioms metinėms Krokuvoje, kuris buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais, ir vėliau atkurtas.

Kurioje bažnyčioje sovietmečiu buvo įrengtas anuomet labai populiarus ir neįprastai veikęs kino teatras: Evangelikų reformatų; Evangelikų liuteronų; Šv. ark. Mykolo; Šv. Jonų?

Kino teatras „Kronika“ sovietmečiu veikė Evangelikų reformatų bažnyčioje, sovietmečiu sunaikintos ją puošę klūpančių angelų ir kryžių apglėbusio vyro skulptūros, šoniniame fasade prakirstas išėjimas. Dokumentiniai filmai buvo demonstruojami visą dieną be pertraukos, tad už dešimtį kapeikų nusipirkęs bilietą, žiūrovas galėjo ateiti ir išeiti kada panorėjęs, nes salės duris dengė storos užuolaidos, o vakare būdavo vaidybinio filmo seansas, į kurį žiūrovai buvo įleidžiami iki filmo demonstravimo pradžios.

Kurios Vilniaus centre esančios bažnyčios klebonija buvo nugriauta, rekonstruojant gatvę: Šv. Jokūbo ir Pilypo; Šv. Rapolo; Šv. Ignoto; Visų Šventųjų?

Sovietmečiu rekonstruojant Ukmergės gatvę – kadaise ji ėjo pro šv. Rapolo bažnyčią – ir statant prekybos ir paslaugų centrą, kurio pagrindiniu pastatu tapo Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė (VCUP), buvo įrengta pėsčiųjų promenada nuo (dab.) Kalvarijų gatvės link VCUP, šalia jos išsidriekusio buities komplekso, greta iškilusio viešbučio „Turistas“, ir būsimojo viešbučio „Lietuva“ statybos vietos. Visų šių statybų kontekste ir nugriautas šalia Kalvarijų gatvės stovėjęs šv. Rapolo bažnyčios klebonijos pastatas, kurį matome 8-ojo dešimtmečio nuotraukos kairiam kamputyje.

Kuri Vilniaus šventovė sovietmečiu buvo pavadinta Paveikslų galerija, priglaudusia ne tik meno kūrinius, bet ir kamerinės muzikos mylėtojus: Šv. Kazimiero; Šv. Kryžiaus (bonifratrų); Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra; Šv. Dvasios?

Pokariu metais ilgai niokota vandalų ir ne kartą apvogta, arkikatedra galiausiai buvo pavadinta Paveikslų galerija – joje buvo eksponuojami tapybos darbai, ir net liaudies meno kūriniai. Šventovėje Rytų Vokietijos meistrai įrengė vargonus, ėmė groti anuomet bene žinomiausias Lietuvos vargonininkas Leopoldas Digrys (beje, vargonų muzikos renginiai arkikatedroje vyksta ir mūsų dienomis), vykdavo kamerinės muzikos koncertai. Reikia paminėti, kad sovietmečiu buvo atlikti kruopštūs arkikatedros statybinės būklės tyrimai, jos bei varpinės restauravimo darbai.

Kurios bažnyčios šventoriaus – aptvertos teritorijos aplink bažnyčią (ir vienuolyną) – vartai buvo sovietmečiu nugriauti: Švč. Trejybės (Trinapolyje); Šv. Jurgio; Švč. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų); Išganytojo (trinitorių)?

Sovietmečiu kariškiai šeimininkavo ne tik prie vilniškės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios prigludusiame Laterano kanauninkų vienuolyne, bet ir sostinės Antakalnio rajone esančiame didikų Sapiegų parke bei jame stovinčioje Išganytojo bažnyčioje. Šventovėje kariškiai buvo įsirengę sandėlį, tad be gailesčio nugriovė jiems „trukdžiusius“ bažnyčios šventoriaus vartus.

Kelionę po Vilniaus šventovių bėdas ir godas ateistų siautėjimo laikais pratęsime kitą savaitę, o šioje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.

Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE