Ir pačiam kirba tokios mintys: ar beverta kapstytis atmintyje, žadinant trijų dešimtmečių senumo prisiminimus, juk tame pačiame daniškajame Horsense, o ir pačioje Danijoje per trisdešimtį metų tikrai daug kas pasikeitė, tad ir palyginimas su šiandienine mūsų tikrove vargu ar aktualus? Po teisybei, mieli bičiuliai, dar ir kaip aktualus: daug ką prisimenu, lyg būtų nutikę vakar, nes labai ryškūs buvo kontrastai tarp anuometės skandinaviškos šalies ir sunkmečiu brendančios Lietuvėlės, tad ir dabar verta įsivertinti, ar sugebėjom visgi priartėti, o gal net ir pasivyti civilizuotą Europą, ar ir toliau tebeieškome savojo kelio į harmoningą ir darnią visuomenę, kurioje socialinis atsakingumas gerokai svarbesni už piniginės dydį.
Dar neskaičiusius pirmosios pasakojimo dalies, kviečiu pasinaudoti nuoroda, o visus kitus vadinuosi leistis kelionėn į nediduko Danijos miestelio Horsenso (~30 tūkstančių gyventojų anuomet) praeitį 1993-ais.
…Pradžiai gavome po plastikinę kortelę su įmantriu išmuštų joje skylučių deriniu – naudodamiesi šie kortele, galėjome bet kuriuo metu patekti į politechnikumo auditorijas bei studentų klubą, kuriame mus masino mokamą TV1000 kanalą rodęs televizorius, mat kas antrą sekmadienio naktį šis kanalas rodydavo filmus „suaugusiems“. (Vienintelė mūsų draugijoje buvusi mergina pastarųjų kino šedevrų nežiūrėdavo, tad juos dažniausiai praleisdavau ir aš, lydėdamas mielą grupiokę į už kelių kvartalų buvusį jos būstą – politechnikumo nuomojamą kambarį vienišos danės kotedže.)
Kita vertus, klube būdavo smagu draugėje išlenkti alaus buteliuką, tik dažnas pirkdavome patį pigiausią – „VIB pilsner“, kainavusį tik 1,25 kronos (be kroną kainavusio butelio kainos). Tiek auditorijose, tiek klube, tiek miestelio gatvėse dažnai galėdavai aptikti paliktus tuščius alaus butelius, mat anuomet Danijoje nebuvo draudžiama (kažin, kaip yra dabar?) gerti alų viešojoje vietoje, tad neretai pamatydavai atkimštą alaus buteliuką besinešantį daną. Tiesa, po kojomis tekdavo žiūrėti ne vien dėl bešeimininkio butelio, kurį nedelsdami priglobdavome (primenu, kad šeši buteliai – tai doleris, už kurį Lietuvoje anuomet buvo galima dieną prasimaitinti), bet privalu būdavo saugotis įmynimo į šunų ekskrementus, nes juos augintinių šeimininkai nesusirinkdavo.
Ne retenybė buvo vakarais sutikti įkaušusį gyventoją ar visą jų kompaniją, tiesa, nepasitaikė nusiteikusių agresyviai, kvaišulys dažniausiai apsiribodavo parėkavimais, pasišlaistymais. Beje, kelionės draugai ėmėsi sumanymo įsigyti visas miestelyje parduodamas alaus rūšis, ir surinkti daniško alaus etikečių mini-kolekciją, pamenu, kad jiems pavyko gerokai viršyti trisdešimtį alaus etikečių, tad dabar bet kurioje lietuviškoje parduotuvėje rasite gerokai gausesnį putojančio gėrimo asortimentą.
Tikru stebuklu mus atrodė gatvėse įrengti telefonai-automatai, kur įmetęs pakankamai pinigėlių, galėdavai skambinti į bet kurią pasaulio šalį, tiesa, skambučiai artimiesiems mums buvo didele prabanga. Jei gerai pamenu, pusės minučių pokalbis su Lietuva kainavo penkias kronas, tad galėdavom sau leisti minutės-kitos pokalbį kartą per mėnesį. Įspūdžių ir prisiminimų apie tris mėnesius trukusį malonų gyvenimą išliko neįtikėtinai daug, tad prisiminimus ir padalinau į dvi dalis.
Taigi, priminsiu, kad formalus lietuvių studentų bei dėstytojų-kuratorių lankymosi Danijos miesto Horsenso politechnikume – diplominių projektų ruošimas, tad kiekvienas atsivežėme įvairios literatūros, nes politechnikumo bibliotekoje buvusi tik danų ir anglų kalbomis, o nei vienas nebuvome įvaldęs anglų taip, kad suskaitytume techninius tekstus. Visgi bibliotekon-skaityklon užsukti mėgome, nes ten vyravo smagi studentiškos savitarnos dvasia, buvo galima pasinaudoti moderniu ir galingu kopijavimo aparatu, tiesa, kiekviena kopija kainavo milžiniškus pinigus (prisimenant, ką už tai kopijai išleistus pinigus galima įsigyti Lietuvoje).
Politechnikume pamatėme ir negirdėtą-neregėtą Lietuvoje techniką: brėžinių, parengtų kompiuterinėmis programomis – anuomet jos tik skynėsi kelią į Lietuvą, ir pavadinimas „Autocad“ buvo žinomas labai retam inžinieriui ar architektui – braižymui skirtą įrenginį – ploterį. Tiesa, šiuo įrenginiu nubraižytas A1 (maždaug rašojo stalo dydžio) formato brėžinys kainavo dvi dešimtis kronų, o kur dar paties popieriaus kaina, tad tegalėjome leisti sau po vieną tokį brėžinį – na, turi būti kas nors diplome „daniško“. Vėliau manojo diplominio darbo vadovas Lietuvoje, sužinojęs, kad Danijoje mums pavyko susitaupyti nemažai – anų laikų masteliais vertinant – pinigėlių, ėmė kabinėtis prie diplominio darbo brėžinių bei skaičiavimų, tad dalį jų teko braižyti iš naujo, smarkiai skubant, mat diplomo gynimas buvo čia pat. „Daniškąjį“ brėžinį pavyko apginti ir išsaugoti.
Inžinerinio/statybinio žingeidumo vedinas, panūdau išvysti ne jau įrengtą, o dar tik kylantį vienbutį. “Kur galėčiau rasti statomą privatų namą?” – paklausiau daną. Gavęs patarimą, išsiruošiau žygiui pėsčiomis, nes Horsens’as miestelis nedidelis, ir gyvendamas centre, per valandą galėjau bet kurį pakraštį pasiekti. Smagu buvo pėdinti priemiesčio gatve, ir abiejų pusių apkabinta dailiai prižiūrėtų gyvatvorių, idealiai lygia ir švaria kelio danga žingsniuoti buvo lengva – duobių, kaip kad mūsuose, čia ir su žiburiu nerastumei. Geras pusvalandis kelio, ir aš jau stoviu prie statomo nediduko karkasinio namo – Skandinavijoje tokių gausu – kurio teritorija “aptverta” dailiai apkirpta gyvatvore: mūsuose įprastos dvimetrinės tvoros ten nelabai aptikau, o ir vartų į sklypą daug kur nebuvo. Pašniukštinėjęs, ir peršnekėjęs su kiek nustebintais susidomėjimo statybininkais, įsitikinau, kad namukas savuoju suplanavimu labai artimas mūsiškiams skydiniams namams, tad panūdau sužinoti, kaip gi sekasi jų gamintojams.
Tiesa, šis bei tai Danijoje stebindavo ne tik iš maloniosios pusės. Viena tokia situacija nutiko, kai gavęs Kanadoje gyvenančio senelio brolio Eugenijaus siųstą poros šimtų dolerių čekį (banko nebepamenu, rodos, tai galėjo būti ir American Express čekis), nutariau jį išgryninti, ir pagrindinėje Horsenso gatvėje susiradau banko skyrių, tokius čekius priimantį/aptarnaujantį. Maloni administratorė pakvietė pusamžį akiniuotą tarnautoją, kuris paėmė manąjį dokumentą (gauti Lietuvos pasą skubos skubos tvarka prireikė keliasdešimties dolerių, tad savuoju dokumentu pagrįstai didžiavausi, juk nepigiai atsiėjo) bei čekį, ir ėmė kuistis prie kompiuterio, keliskart iš padilbų nužvelgdamas mane įtariu ir anaiptol ne draugišku žvilgsniu. Galų gale sulaukiau savųjų dolerių, nes kronomis imti atsisakiau, nes jau gerai prisiminiau gana riebų anų laikų masteliais 20 kronų, t.y. 3,5 dolerio, komisinį mokestį už valiutos keitimo operaciją. Darsyk įtariai nužvelgęs mane, danas atskaičiavo pinigus ir padėjo dokumentą, taip ir neištaręs daniškojo “viasko” (“prašau”, dan.). Beje, anaiptol ne visi danai sutikdavo patarti kelią klausiami, dažnas tik pamojuodavo ranka, atseit, neturiu nei laiko, nei noro čia su jumis vozotis. Nors savąja išvaizda ne kažin kiek skyrėmės nuo skandinavų (ypač aš, savaisiais rusvais plaukais), tačiau atsainokas požiūris iš aukšto į užsieniečius (galbūt – ne danus?) dar ne sykį buvo mūsų pastebėtas.
Įdomu šiandieną prisiminti mūsų kelionę į automobilių salonų gatvę: taip, mieli bičiuliai, jūs perskaitėte teisingai – nediduko Horsenso vienoje gatvėje rikiavosi visa eilė naujų automobilių prekybos salonų, ypač mus sudomino motociklų ir prekių baikeriams salonas. Salonų darbuotojai nužvelgdavo mus nuostabos bei įtarumo pilnais žvilgsniais, akivaizdžiai sakiusiais, kad žioplinėtojai, o ne potencialūs pirkėjai, čia nėra itin laukiami. Nežiūrint jų skeptiškumo, šluoti solidžius reklaminius katalogus ir bukletus danai mus netrukdė. Didelį įspūdį padarė į motociklų saloną įėjusi danų baikerių pora: kokų keturiasdešimties metų danai karštą gegužės dieną dėvėjo storus odinius baikerių drabužius, nešėsi šalmus, kurių anuomet mes nebuvome matę, tad sukirbėjo mintis, kad tokiuose apdaruose daniškieji baikeriai konkrečiai šunta, bet tai jau jų reikalai.
