Ilgi, audringi, kurtinantys, nenutrūkstantys, griausmingi – šiais ir dar daugeliu epitetų būtų galima apibūdinti stovinčios publikos plojimus po fantastiško baleto “Pradžioje nebuvo nieko”: tiek baleto grupei, tiek kūrinio autoriams teko ilgokai pabuvoti scenoje, tikintis, kad aplodismentai visgi liausis, tačiau ši viltis buvo bergždoka. Prisipažinsiu, kad net ašara man išriedėjo nuo akivaizdaus supratimo, kad gimė tikras baleto hitas, šluosiantis apdovanojimus ir keliausiantis po visą svietą, nes lietuviškas baletas šiuo kūriniu žengė į kokybiškai naują lygmenį, palikdamas toli praeityje “Gulbių ežero” ir “Spragtuko” stilistiką. Žinodami mano reiklų, bet objektyvų požiūrį į naujausiąją Lietuvos istoriją, turbūt klustelsit, ar taip pat reikliai stebėjau “Pradžioje nebuvo nieko” premjerą? Būtent taip, bičiuliai, ir stebeilijausi į vaidinimą iš pirmosios eilės, gavęs iš sūnų tokius brangius bilietus dovanų, tačiau patikinsiu jus: naujajame balete (prieš kelis metus būta to paties pavadinimo vienaveiksmio baleto, bet naujasis yra kokybiškai kito meninio matmens) bemaž viskas tobula, tad akies krašteliu pasidairydamas į kitus žiūrovus, mačiau net nekrustelinčius žmones – toks intensyvus ir užburiantis veiksmas vyko scenoje. Belieka tik charakterizuoti kūrinį “įtempto siužeto baletu” ar net “baleto trileriu”, nes vyksmas išties magiškas, užvaldantis.
Bet visgi man, prisiekusiam melomanui nuo pat paauglystės, pirmiausia sielon įstrigo pinfkloidiškais akordais pasipuošusi muzika: su kepeliušu nesiskiriantis kompozitorius Antanas Jasenka jau dabar gali drąsiai girtis, kad baletui sukurta muzika bus sėkmingai pardavinėjama kaip atskiras, fantastiškomis emocijomis prisodrintas kūrinys – net M.K.Čiurlionio “Jūroje” tokių muzikinių aistrų nerasi. Kadaise, kai negalėjau skirti keliasdešimties rublių vinilinio disko pirkimui, tekdavo juos už porą rubliukų nuomotis persirašymui į magnetofono juostą: draugai stebėdavosi, kaip intuityviai pasirinkdavau persirašymui dainas, užkopsiančias į hitparadų viršūnes, o gal tiesiog kažkokiu penktuoju jausmu atskirdavau muzikinius grūdus nuo pelų?.. Tai, ką sukūrė Antanas Jasenka, kaip tobulai patikėjo pagrindinę muzikinę liniją Justo Čeponio įvaldytam fortepijonui, kaip suderino muzikos intensyvumą su dinamika baleto vyksmo – tiesiog kažkoks kosmosas, totali fantastika, ir – neabejotinai – tarptautinis muzikos hitas! Tad palinkėsiu Lietuvos nacionalinio kolektyvui pasvarstyti apie kompaktinių diskų su baleto fonograma pardavimą, tik “neužlankstant” kainos: pasižadu būti pirmuoju pirkėju, nes Antano Jasenkos muzikinis kūdikis pranoko visus lūkesčius.
Prieš pereinant prie kitų vaidinimo stebuklų, reikia tarti keletą žodžių apie fantastiškos muzikos vedlį – dirigentą Modestą Barkauską. Neveltui sakoma, kad dirigento darbas yra pavykęs, jei niekas neprisimena, kad ten, orkestro duobėje, apskritai esama asmens su batuta. Būtent toks šį kartą ir buvo Modesto Barkausko darbas – nepastebimas, tačiau preciziškai tikslus, sąlygojęs muzikantų susiklausymą, išryškinęs fotepijono giją.
Pripratusi prie klasikinių baletų, mūsiškė – pusamžių – karta neišsyk ir suvokia, kokį emocinį efektą gali suteikti šiuolaikiškam kūriniui sunamus šviesų žaismas, vaizdo efektų-projekcijų fonas. Atrastas itin įdomus, originalus ir puikiai derantis mistiškam siužetui sprendimas rodyti vizualines projekcijas ant scenos priekyje esančio, vos matomo, juodo tinklelio. Derinys su scenos gilumoje rodytomis vaizdo projekcijomis bei subtiliu šviesų žaismu sukūrė išties magišką iliuziją kitoje dimensijoje esančio pasaulio, kuriame ir vyksta baleto veiksmas. Perteikti šį novatorišką sprendimą būtų sudėtinga ne tik rašytiniu tekstu, bet net ir vaizdo įrašu, tad geriau ir nevargsiu pasakodamas apie nuostabią vaizdo projekcijų ir šviesų žaismo simbiozę, paminėsiu tik šio stebuklo autorius – šviesų dailininką Levą Kleiną (Operos ir baleto teatro senbuvį, dirbantį ten beveik pusę amžiaus) bei vaizdo projekcijų autorių Mantą Bardauską, teatrui kuriantį bemaž dešimtmetį.
Kasdamasis vis arčiau siužeto autoriaus ir paties jo kūrybinio kūdikio, privalau tarti tiesą apie scenografiją bei personažų kostiumus: iškart neklysdamas atspėjau, kad visa tai – kūrybiškų ir išradingų moters rankų darbas. Tegul lyčių lygybės entuziastai meta į mane nors ir centnerį pūkų, tačiau įsikibsiu į savąją nuomonę: taip žaismingai, subtiliai išradingai, bet kartu ir solidžiai kurti gali tik lakios fantazijos, kūrybiška moteris. Belieka ją įvardinti – scenografijos ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė, paliepusi net Liucino – toks lietuviškas Liuciferio atitikmuo – karalystės gyventojams atrodyti originaliai, bet ne baisiai ar šiurpiai. Beje, labai rekomenduočiau jums pasiieškoti youtube platformoje trumpų interviu su baleto kūrėjais: įveskite youtube paieškoje “Pradžioje nebuvo nieko”, ir mėgaukitės profesionalų įžvalgomis bei komentarais.
Nenumaldomai artėjam prie baleto siužeto autoriaus bei choreografės: na va, ir vėl prisišnekėjau apie moterišką kūrybingumą – taip, ir siautulingos dinamikos, ir nepaprastai plastiškų scenų kaltininkė – Živilė Baikštytė, kurios 2019-ųjų vienaveiksmis “Pradžioje nebuvo nieko” išaugo iki pasaulinio baleto avangardo. Nėra paprasta perpasakoti bent dalį veiksmo, nes jis kunkuliuoja, nesustoja nei sekundei, bet kartu yra viena retų baleto išraiškų, kai gali net ir neskaitęs siužeto pajusti nuotaikas, perteikiamas aistras ir emocijas, lemtingus herojų persimainymus ir lemtingus lūžius. Belieka tik pasikartoti: įtempto siužeto, dinamiškas ir emocionalus baleto trileris, priverčiantis žiūrovą visiškai pasinerti į mūzų valdas. Ką dar nepaminėjau? Vieną pagrindinių asmenų – dramaturgą Evaldą Jarą, supynusį tokią sintezę lietuviškosios mitologijos, visatos paslapčių, šio ir ano svietų galingųjų lemtingo rankų lenkimo, žmogiškosios būties godų, kad nejučiomis prisiminti Justino Marcinkevičiaus įduotą Mažvydo lūpoms amžinąjį klausimą: “Kam aš ir kodėl?” Tenka pasidžiaugti, kad dramaturgas, kaip ir kiti baleto kūrėjai, išsaugojo nacionalinio turinio akcentus, tačiau jais neapsiribojo, kūrinį priartindamas prie universalios meno kalbos, plačiai atveriant lietuviškajam baleto kūdikiui duris į pasaulines platumas.
Tipendami Neries krantine link jau mėlynoje zonoje – ach, tie lupikautojai vilniškėje savivaldybėje! – įkalintos mūsiškės mašinėlės, kartu su pačiute pasidžiaugėme, jog lietuvaičiai sugeba kurti tokios aukštos prabos meną, pritraukdami jam ir daugybę atlikėjų iš svetur: visgi, baleto meno kalba juk universali, o jis pats – neturi sienų, tad kokie čia dar užsieniai?..
“Pradžioje nebuvo nieko” autoriai – lietuviškojo baleto ateities kūrėjai.
Nuostabu matyti daugybę užsienio atlikėjų, patikėjusių lietuviško baleto ateitimi – senai nebekiūtome namų kiaute, o esame atviri pasauliui.
Liucino pavaldiniai atrodo šiek tiek baukštokai, bet ir žaviai.
Futuristinę, mistišką aplinką sukuriančias Manto Bardausko vaizdo projekcijas būtina išvysti ne nuotraukose, o Operos ir baleto teatro erdvėse.
Antano Jasenkos dviejų veiksmų baleto “Pradžioje nebuvo nieko” premjera įvyko Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2023-ų m. gruodžio 1-2 d.
