Kokius tarpukario fotografus galėtumėte nei nemirktelėję įvardinti? Berods, pamenate Balį Buračą ir Vytautą Augustiną, na, gal kuris prisiminsite ir Mečislovą (Mečį) Barkauską. Tikrovė ta, kad fotografo amatas/verslas/profesija tarpukariu buvo beveik be išimties žydų pamėgti, tad neturėtų kelti nuostabą, kad pirmieji pokario fotografai irgi yra žydų tautybės: Chanonas Levinas, Ilja Fišeris, Judelis Kacenbergas, Michailas Rebis. Ryškiu lyderiu šioje kompanijoje buvo su sovietų armijos 16-ąja “lietuviška” divizija į Lietuvą atklydęs Chanonas Levinas, ilgą laiką dirbęs kompartijos lietuviškojo oficiozo – laikraštpalaikio “Tiesa” – fotokorespondentu. Pavartę vėlyvuoju sovietmečiu išleistą šio fotografo darbų albumą, vargiai berastume bent keletą darbų, nedvelkiančių sovietine propaganda.
Palaipsniui į lietuviškąją fotografiją ėmė vis giliau skverbtis sovietinė ideologija: apsčiai jos apraiškų rastume nelegvo likimo fotografo Vytauto Stanionio albume “Dainava”, kuriame akivaizdžiai surežisuoti laimingų merginų-traktorininkių bei tepaluotų šaltkalvių kadrai keistai derinami prie nuostabių bažnyčių vaizdų ar kerinčios lietuviškos gamtos. Albumo leitmotyvu išlieka laimingų, dainuojančių ir šokančių lietuvaičių džiugesys dėl tapimo sovietų imperijos piliečiais, plagijuojant prasčiausias sovietinės propagandinės fotografijos klišes. Retas fotografiją pamėgusio sovietų armijos karininko Juozo Kazlausko darbas išsiveržia už propagandinių rėmų, šmėžuoja ideologija dvelkiantys kadrai net garsiausių Lietuvos fotomenininkų albumuose, neretas fotografas bando patekti (ir, deja, patenka) į solidžius “Lietuvos fotografijos” katalogus, motyvuodamas savųjų darbų – neretai itin abejotinos vertės – ideologiškumu. Lietuviškoji fotografija bent trumpam išsivaduoja iš geležinių propagandos ir cenzūros gniaužtų tik chruščiovinio atlydžio metais (1954-1964 m.), tad pirmasis Lietuvos fotografų darbų rinkinys “Lietuvos fotografija”, pasirodęs 1967-ais, bemaž išvengia melagingų “laimės nuo sovietų valdžios” apraiškų, nedaug tokių atgrasių kadrų rastume ir 1969-ų “Lietuvos fotografijos” kataloge.
Įsivešint brežneviniam sąstingiui, sovietinė propaganda įgauna neregėtus mastus, svetima lietuvaičiams ideologija skverbiasi į visas gyvenimo sritis, tvirtai glėbyje laikydama ir fotografijos meną. Septintajame dešimtmetyje bei aštuntojo pradžioje pasirodę treji “Lietuvos fotografijos” katalogai mirga-marga nuo ideologiniais nuodais atmieštų fotografijų, nors dažnos jų meninė vertė smarkiai ginčytina. Kitose mūsų kelionėse į sovietų imperijos ydų knibždėlyną dirstelsim į propagandos suvešėjimą įvairiose kūrybos bei būties srityse, o šįkart imame dairytis į sovietinės – nepainiokite su lietuviška, kurta anuomet! – fotografijos grimasas: sovietų armijos šlovinimą, kompartijos funkcionierių garbinimą, propagandinius renginius ir “laimingų tarybinių žmonių” demonstracijas (vienoje jau buvome), sovietinio meno aukštinimą.
Etikos sumetimais vadovaudamiesi, neįvardinsime autorių šių apgailėtinų tūpsnių prieš nužmoginantį sovietinį režimą, telieka tik priminti – retas, labai retas lietuvių fotomenininkas išvengė smarkesnio ar menkesnio tūpsnio prieš sovietines kekšes Propagandą ir Ideologiją. Tuo labiau keista, kai nusipelnę lietuviškajam fotografijos menui kūrėjai šiandieną pagrįstai gerbiami, atlaidžiai užmerkiant akis į garbės nedarančius kadrus, o lietuvų kalbai kelią į valstybinės statusą grindęs Justinas Marcinkevičius už jaunystės klaidas kalamas prie kryžiaus net anapilyje būdamas. Berods, ir šiais laikais visuomenėje šmėžuoja naujieji propagandistai, vienus aukštinantys, o kitus maišantys su purvais, tik kokią ideologiją jie bando platinti?..
Lietuvos partiniai funkcionieriai atidengime paminklo lietuviškajam bolševikėliui Zigmui Aleksai-Angariečiui, nukankintam Maskvoje enkavėdistų.
“Stalino saulės” vežėjas Lietuvon Justas Paleckis bendrauja su “darbo liaudimi”.
Iškilmingo renginio sovietmečiu stilistika: stypso Lenino stovyla, žengia sovietų armijos kariškis, nešama raudona vėliava, lydima lietuvaitės.
Parodos lankytojas stebeilijasi į bolševikinį stabą – Leniną – vaizduojančią propagandinę terlionę.
Kompartijos funkcionierių lyderis Antanas Sniečkus iki mirties mėgo sovietų armijos karininkų draugiją.
Vilniuje buvusios sovietų aukštosios karinės mokyklos kursantai priesaiką duodavo Vilniaus centre – prie paminklų Leninui arba I.Černiachovskiui.
Sovietų kariškiai budriai saugo Baltijos jūros pakrantę, kad kuris nors nesusipratėlis nemėgintų pabėgti iš “laimingiausios pasaulyje” sovietų šalelės.
“Raseinių Magdės” – paminklo “sovietų armijai – išvaduotojai” (tai, kuri “išvadavusi” pamiršo išsinešdinti) atidengimo iškilmės.
“Raseinių Magdės” atidengime: pirmame plane mindžikuoja suvaryti pionieriai, orkestras triūbija sovietinį maršą, stypso sovietų armijos kareivos.
Rodos, nieko blogo šiame kadre: šypsosi jaunieji lietuvaičiai, tik štai laimingi jie todėl, kad “laimę jiems dovanojo didysis Leninas” – antai jo stovyla.
“Laimingų tarybinių žmonių” demonstracijoje žengia ir iš kažin kur atsibastę atėjūnai: štai kokia tvirta “tautų draugystė”, jei tik joje kalbama rusiškai.
“Lietuviškasis Brežnevas” – tingus ir apkiautęs funkcionierius Petras Girškevičius – atvažiavo į Maskvą nusilenkti imperijos vadukams.
Lietuvių meno ir kultūros dekada Uljanovske (Rusija) turi prasidėti nuo nusilenkimo vietiniam Lenino paminklui.
Sovietinis kareiva skaito priesaikos tekstą prie Vilniaus centre(!) palaidoto sovietų armijos generolo I.Černiachovskio paminklo.
Barškindami medalius, žengia sovietų armijos kariškiai – Antrojo pasaulinio karo dalyviai: susireikšminę, aptekę malonėmis ir privilegijomis.
Atidengus Lenino paminklą Kaune, “dėkingi lietuvaičiai” skuba padėti gėlių prie stabo kojų – taip jiems prigrasino partiniai funkcionieriai.
Senuoju Vilniaus prospektu vėžlina gausi okupacinės kariuomenės veteranų armada – Antrojo pasaulinio karo dalyviai.
Bolševikinio perversmo Rusijoje 60-os metinės švęstos pompastiškai, “darbo žmonių” demonstracijose irgi mirgėjo propagandiniai šūkiai.
Vėliavnešiai šala laukdami, kol galės demonstracijos metu pražygiuoti pro funkcionierių tribūną su primestomis Lietuvai sovietinėmis vėliavomis.
Mielas skaitytojau, jei tau tik trisdešimt – o gal esi dar jaunesnis – tuomet ši publikacija skirta tau, kad dar sykį pagerbtum savuosius tėvus bei senelius, perbridusius sovietinės propagandos liūną, išsaugojusius lietuvybę ir tautinę dvasią, Atgimimo audrose atvedusius Lietuvą į laisvę.
Pabuvoti sovietinių propagandos ir ideologijos sugniaužtoje Lietuvos praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
