Taip, jūs teisūs, bičiuliai: „mazgaknisio” anuomet būta daug ir dar truputį, apie jį nesyk rašiau ir rašysiu cikle „Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos“. Šįvakar atsuksime nugarą sovietinei propagandai ir melagingai ideologijai „esame visi lygūs“ (nes kai kurie buvo gerokai „lygesni“), ir trauksime pasižmonėti į lietuvių architektų bei statybininkų sukurtą stilingą restoraną, kyštelėdami nosį ir šalia jo prigludusion kavinėn. Ir visai nesvarbu, kad jau XXI amžiuje neokomjaunuoliai vieną po kito šluos lietuvaičių pastatytus modernius pastatus, naikins anuomet kurtus nacionalinio meno perliukus. Metrodotelį gerai „patepiau“, tad mums šįkart tikrai atsiras vietų vilniškėje „Palangoje“, kuri jau nuo 7-o dešimtmečio svečius pasitinka esminiai atsinaujinusi, pasipuošusi, džiugindama gyva muzika, parketine šokių aikštele, o sovietmečio pabaigoje čia atsiras pirmasis Vilniuje azartinių lošimų salonas, tiesa, pats žaidimas „BINGO“ atrodys gan naiviai, lyginant su XXI amžiaus lošimų verslo žabangomis.
Taigi, siurbtelim vynelio pirmojo aukšto kavinėje, ir plačiais laiptais kylam į antrąjį aukštą: tiesiai prieš mus pakyla muzikantams, priešais ją sukasi ant parketo poros, o sieną puošia Teodoro Kazimiero Valaičio „Laivas“, bent jau man labiau primenantis karūnuotą žaltį Žilviną, šliaužojantį kopose – juk Jūratės ir Kastyčio meilės drama gintarinėje Palangoje net skulptūra atkartota! Abipus laiptų driekiasi turėklai, o šalia jų rinkiuojasi dvi eilės nedidukų staliukų – jauku, stilinga, gi lubas nutvieskę daugybė šviestuviukų šiek tiek primena palangiškės „Vasaros“ skliautą, nors anas, savaime suprantama, gerokai solidesnis, tačiau ir „Palangoje” puikuojasi T.K.Valaičio originalus darbas. Tiesa, yra niuansas: prie keturviečių staliukų mums teks pasilabinti bei kartu sėdėti su nepažįstamais žmonėmis, bet tokia jau sovietmečio realybė, mat stilingų užeigų Vilniuje dar smarkiai trūksta. Antai, ir Paulius Širvys užsukęs „Palangon“ vakaroja su kompanija, tikriausiai jau pabuvojęs kaimynystėje esančioje „Žuvėdroje“, ir bohemos pamėgtoje „totorynėje“. Tad laukia smagus vakaras, tik sutarkim, kad antrąsyk nesugrįšim nei „Dainavon“, nei „Palangon“, nei į „Žirmūnus“ – apsilankymo laukia dar labai daug neaplankytų žavių Vilniaus praeities vietų, pozityviomis emocijomis teberusenančių mūsų atmintyje.
„Palangos” kavinės vidus vakare sužimba jaukiu apšvietimu, o kiemelyje svajingai čiurlena fontanėlis.
Kukli neoninė iškaba kviečia užsukti „Palangon”, miestą imant gaubti sutemoms.
Prieš akis – 7-o dešimtmečio modernas.
Lengvi ir santūrūs „Palangos” baldai – Lietuvos dizainerių bei baldininkų darbo vaisiai.
Garsiausio Lietuvos kaldintojo Teodoro Kazimiero Valaičio darbas žavi minties lakumu, sumaniai derančiu santūriems lietuviškiems motyvams.
Šiltomis lietuviškos vasaros dienomis šalia „Palangos” išsirikiuoja „varpeliai”, jais vilioja ir netoliese gaudžianti galiūnė „Dainava”.
Parimusi „Jaunystė” netrukdys Jai ir Jam megzti romantiškus santykius, o tik iš tolo kukliai stebės besimezgančią meilią draugystę.
Skubančiame ir šurmuliuojančiame mieste nėra sunku atrasti gaivią ramybės oazę – tai nedidukas „Palangos” kiemelis.
Kinematografininkai prašo mus kurį laiką neiti į kiemelį – čia filmuojama „Inžinieriaus Garino kracho” (1973) scena – joje herojus gerinasi simpatijai.
Pro Centrinį knygyną dardantis išdykėlis troleibusas paklius į kadrą „Inžinieriaus Garino kracho”, vaizduojančio XX a. 3-o dešimtmečio įvykius.
Prieš atsisveikindami, pamosime „Palangai” ranka: nors iš nušluota išstypėlio monstriuko, ji smagiais prisiminimais vis atgyja mūsų atmintyje.
Kelionėje Vilniaus praeitin mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas, o norėdami skaityti daugiau tokių apybraižų, tapkite AIDŲ prenumeratoriais dabar!
