Bendraudamas su tautodailininkais, atvežusiais nuostabius kūrinius į šiųmetį festivalį “Skamba, skamba kankliai” lydėjusią mugę, daugel sužinojau ir apie šiuolaikinius kūrėjų talkininkus – modernius įrenginius. Šimtametės kūrybos tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, rėmėsi tradiciniais būdais, tad kadaise visa kūryba buvo sunkaus, bet išradingo ir mielo rankų darbo vaisius. Šįkart leisimės į lietuviškosios tautodailės klystkelius sovietmečiu, kai melaginga ideologija ir arši propaganda kasdien skalbė lietuvaičių smegenis, bergždžiai bandydama lietuvį paversti “tarybiniu žmogumi”. Nagingiausi tautodailininkai, kaip, beje, ir dauguma kūrybos fenomenų, noromis-nenoromis atidavė savo duoklę sovietiniam režimui, išstenėdami vieną-kitą abejotinos meninės vertės kūrinuką, atspindėjusį “meilę” anuometei ideologijai, nuskurusiai sovietinei kariaunai, imperijos sukaktims ar propagandinėms grimasoms. Dairydamiesi į ideologizuoto meno apraiškas, išliksime etiški, ir neminėsime į propagandos tyrus užklydusių tautodailininkų vardų, o tik žvilgtelėsime į konkrečius darbus. Nepamiršime, kad lietuvaičiai pusę amžiaus kantriai kęs nuolatinį smegenų plovimą, išsaugodami tautinę savimonę, atvedusią tautą į Atgimimo laikus, demaskuosiančius melagingą bolševikinę melagieną, nušluosiančius ir atgrasias sovietinės ideologijos apraiškas lietuvių tautodailėje.
Gūdžiu stalininio teroro laikmečiu, tūkstančius lietuvių tremiant į Sibiro tyrus ar Kazachijos stepes, tautodailininkė stengėsi įsiteikti šiuo kilimuku.
“Stalino saulės vežėjas” Justas Paleckis atvyko į liaudies meno parodą įsitikinti, ar “dėkingi” tautodailininkai šlovina sovietų santvarką ir valdžią. Tautodailininkų rankose – šviežiai išleistas katalogas “Auksinės rankos” (1965), į kurį pateko ir ideologinį užkratą turintys liaudies meistrų darbeliai.
Tikrąjį sovietinio režimo veidą atspindi itin kukli šio katalogo spaudos kokybė, nes sovietinė spausdinimo technika buvo atsilikusi ir griozdiška.
Rodos, viskas būtų teisinga ir gražu, jei kilimuko apačioje nekyštelėtų anuometė Lietuvos oficialaus valstybinio pavadinimo santrumpa “LTSR” ir sovietų santvarkos “jubiliejaus” (1940-1965 m.m.) įrašas.
Dar vienas audėjos darbas su sovietinės santvarkos Lietuvoje šlovinimo įrašu.
Ginkluotai nusmuktkelnių gaujai – sovietinei armijai – šlovinti skirtas drožinys: kairėje nacis pamiškėje pyškina lietuvaičius, o dešinėje lietuvaitis net apsikabina su sovietiniu kareiva, gi vainikuoja viską ištrauka iš sovietinio Lietuvos himno “Klestėk laisva”.
Darbštuolis Lietuvos žemdirbys, rasotą dalgį belaikydamas, dėkoja sovietiniam kariui-išvaduotojui, kad jį dar neapiplėšė, o ir nenušovė.
Sovietų kareivos smarkiai užimti: keičia lietuvišką pasienio ženklą sovietiniu, su rusišku užrašu “CCCP” (“SSRS”, rus.)
Šiurpus metalo kaldinys, tik vaikams gąsdinti ir betinkantis, skirtas šlovinti bolševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais kareivas iš “Avroros”.
Sovietinės kariaunos “šlovingų pergalių” garbinimas prasiskverbė ir į grafikos meną, šioje terlionėje matome Antrojo pasaulinio karo epizodus.
Šautuvu ir vėliava (neabejotinai – raudona!) nešini darbo žmonės tarpukariu kyla į žūtbūtinę kovą su “fašistiniu” buržujų režimu.
O štai čia jau laimingų lietuvaičių šeimyna traukia į “dėkingų darbo žmonių” demonstraciją, tėtei aukštai iškėlus raudoną vėliavą.
Primityviojo meno terlionėje – lietuvaičių minia “darbo žmonių demonstracijoje”, tik neaišku, kodėl sovietinę vadovybę turi saugoti kariškiai: liaudis gi iki širdies gelmių dėkinga tiems “Stalino saulę” atvežusiems partiniams funkcionieriams, tad nuo ko juos reikia taip budriai ginti/saugoti?..
Anuomet plačiai ekskaluota kosmoso tematika, mat sovietų imperija varžėsi su JAV kosmoso programose, tad ir matome kuklią lietuvišką trobą, bei virš jos aukštai pakilusią SSRS raketą, nusitaikiusią tiesiai Mėnulin.
Drožinys vaizduoja Mėnulin nužengusį sovietinį kosmonautą, tikrumoje sovietai Mėnulyje taip ir nepabuvojo, o juos mikliai aplenkė JAV astronautai.
Dar vienas “meno kūrinys” kosmine tematika. Žmones sočiai pamaitinti ir dailiau aprengti nesugebėta, užtat leistasi į kosmoso užkariavimo vajų.
Gausiai anuomet kurpti tikinčiuosius pajuokiantys dirbiniai: šiame atgrasiai vaizduojama pamaldi moteris, paniekinančiai vadinta “davatka”.
Štai kokia ta sovietinės Lietuvos pažanga, lyginant su gūdžiuoju tarpukariu: pasiramščiuodama lazda, vėžlina pakumpusi moterėlė, pasišviesdama žibaline lempa – tai tarpukario Lietuva, o saulę laikanti daili panelė prie VRE (Valstybinės rajoninės elektrinės – taip sovietmečiu vadinta elektros jėgainė Elektrėnuose) aukštos įtampos linijos – tai sovietinė Lietuva.
Ką gi, užrišime sovietinio “meno” kurpėjams jų pačių nusiaustas juostas, ir kitąkart leisimės į kelionę po ideologijos brūzgynus sovietmečio dailėje, nes toje meno atmainoje sovietiniai užkratai buvo bene labiausiai suvešėję, o šioje kelionėje Lietuvos praeitin mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
