O štai ir neatspėjote: joks čia ne medinukas Pinokis, nors ir baloje neskęsta! Bet pradėsiu visgi nuo laimingo pirmokėlio, tempusio tėvams tik gerus ir labai gerus pažymius, tad jo metinis semestras buvo skaičiaus 5 gausus derinys (bent pirmuosius ketverius mokyklos metus). Tad paskutinę mokslo metų dieną parnešęs namo rūpesčių niekam nekeliančią pažymių knygelę, mainais iš tėvų gavo įspūdingą knygą laminuotu viršeliu. Vasara prasidėjo puikiai – turės tas pirmokėlis ką skaityti! Originaliai iliustruotos knygelės ir pavadinimas buvo intriguojantis – „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai”. Įžanginiame žodyje autorius paminėjo kažin kokią seną knygelę apie Pinokio nuotykius, kuriuos jis kadaise skaitęs, tačiau pats susigalvojęs naują herojų ir naujus to naujo herojaus nuotykius, jau jokiu būdu nepanašius į toje senoje knygelėje aprašytus Pinokio žygius.
Drąsiai paskyręs „Buratino nuotykius” žmonai (ar mamai?), autorius imasi dėstyti medinio žmogeliuko – iš pliauskos išdrožto Buratino – nuostabius nutikimus, kurie, prisipažinsiu, tam laimingam pirmokėliui-pirmūnui pasirodė gana įdomūs. Tik štai vienas niuansas, na, toks nedidelis niuansėlis: Buratino nuotykiai bemaž 1:1 „nukalti” nuo pusšimtį metų anksčiau Karlo Kolodžio parašytų „Pinokio nuotykių”, dienos šviesą išvydusių dar XIX amžiuje. „Buratino nuotykių” autorius smarkiai neėmė į plaučius minčių apie plagiato reikšmę, kaip neima ir šių laikų leidėjai, drąsiai perleidžiantys „Buratino nuotykius”. Neėmė galvon kvailų minčių apie plagiatą ir „Belarusfilm’o” kinematografininkai, sukūrę to paties pavadinimo dviejų serijų filmą, pirmąsyk parodytą pačioje 1976-ų pradžioje (beje, kai kurios šios juostos scenos filmuotos Vilniaus senamiestyje). Animacininkams sekėsi kiek geriau, tad daugiau nei valandos trukmės sovietinis animacinis filmas sukurtas 1959-ais, bet bėda viena nevaikšto: JAV animacininkai filmą apie Pinokio nuotykius sukūrė dar prieškariu – porą dešimtmečių anksčiau, nei sovietų animacinis Buratinas, kurio kadrą ir matome viršuje.
Tiesa, reikia pripažinti, kad „Buratino autorius” ne visas scenas nurašė 1:1 nuo to pusamžio Pinokio, o kai ką prikūrė pats, ir net herojų vardus pakeitė. Išties stebina, kaip jam pavyko taip įsijausti ir įsigilinti į originalą, perimti kūrinio dvasią? Paslaptis paprasta: „Pinokio nuotykiai“ išleisti rusų kalba 1895-ais, 1906-ais, 1908-ais ir 1914-ais, o sovietų imperijoje eilinis leidimas pasirodė 1924-ais (vertė iš italų N.Petrovskaja), o redagavo vertimą… Kokie jūs atidūs ir sumanūs! Taip, bičiuliai, redagavo tas pats „Buratino nuotykių” autorius A.Tolstojus, tad sovietiniai „Pinokio nuotykiai” dienos šviesą išvydo dešimčia metų anksčiau, nei į šį pasaulį atkeliavo tas Buratinas. Vėliau Buratino sugalvotojas, bičiuliavęsis su partiniais funkcionieriais, išprašė, kad būtų uždrausta perleisti „Pinokio nuotykius”, o savąjį Buratiną lobino kaip išmanydamas, tad puikiai užsidirbo iš milžiniškų savojo plagiatinio medinuko tiražų.
Na, o trejetą metų iki „Buratino nuotykių” išleidimo 1976-ais, knygynuose pasirodė K.Kolodžio knyga „Pinokio nuotykiai”, būsianti perleista 1994-ais.
Vilku nekaukė ir kitas sovietinis rusų rašytojas Aleksandras Volkovas („volk” lietuviškai būtų „vilkas”), tad „nukalė” XIX amžiaus paskutiniaisiais metais pasirodžiusią amerikiečių rašytojo Laimeno Frenko Baumo „Ozo šalies burtininką”, savąjį plagiatą pavadinęs „Smaragdo šalies burtininku”. Volkovas buvo matematikas, gerai mokėjęs anglų kalbą (sovietų imperijoje 4-o dešimtmečio pabaigoje tai buvo nedažnas atvejis), tad nepažodžiui, o interpretuodamas išvertė amerikiečio kūrinį ir publikavo jį sovietiniame žurnale „Pionier” („pionierius”, rus.) 1939-ais. Lietuviškai „Smaragdo šalies burtininkas” pirmąkart pasirodė 1966-ais, vėliau buvo perleistas (knyga buvo labai populiari, nes siužetas ir dinamiškas, ir paslaptingas), sovietiniai animatoriai sukūrė ir lėlinį animacinį filmą, tiesa, tiek knygos, tiek filmuko daugumos personažų išvaizdos nusižiūrėtos nuo amerikietiško leidinio. Įdomu, kad kitos Volkovo knygos – išskyrus su „Smaragdo šalies burtininko” siužetine linija susijusį kūrinį „Urfinas Džiusas ir jo mediniai kareiviai” – pasisekimo nesulaukė, galbūt taip įvyko todėl, kad Volkovas vieną po kito „pylė” sovietinę propagandinę rašliavą apie komjaunuolius ir t.t., ir pan.
Nekrapštė nosį ir Nikolajus Nosovas („nos” lietuviškas atitikmuo – „nosis”), ir sovietinių rašytojų susitikime 1952-ais pats prisipažino, kad ketina parašyti knygą Annos Chvolson kūrinio „Mažylių karalystė” motyvais. Tiesa, savajam plagiatui jis sugalvojo originalų pagrindinio herojaus vardą – Nežiniukas („Nieznaika”, rus.). Rusų rašytoja Chvolson irgi nesnaudė: pasinaudojo 1880-ais pasirodžiusiais Palmerio Kokso komiksais, sukurdama savą siužeto liniją mažiesiems žmogeliukams, ir 1889-ais jos tekstas su skolintais komiksais pasirodė Rusijos imperijos spaudoje. Tiesa, Nosovas plagiavo kukliau, nei Tolstojus ir Volkovas, nes „nukalė” tik herojų tipus ir keletą siužetinių linijų: dar Kokso komiksuose žmogeliukai pasigamina oro balioną ir leidžiasi juo į kelionę, tą patį savojoje knygoje aprašo ir Nosovas. Tad pastarojo rašytojo fantazija buvo lakesnė, ir kūrinys labiau savarankiškas, pasižymintis savita siužeto raida. Sovietmečiu buvo sukurtas lėlinis animacinis filmukas apie Nežiniuko nuotykius (kadras – žemiau).
Nežiopsojo ir Vilniuje tarpukariu lankęsis Kornejus Čiukovskis, populiarųjį daktarą Aiskaudą („Aibolit”, rus.) nusižiūrėjęs Hju Loftingo kūryboje, tiesa, šio autoriaus sugalvotas pagrindinis herojus vadintas kiek kitaip: Dolitlio vardas suformuotas iš angliškų žodžių „do” ir „little” („do-little” – „daryk šį tą”, angl.). Gerojo daktaro Dolitlio nuotykius Loftingas sugalvojo būdamas Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, kurdamas alternatyvą jį patį supusiems karo baisumams. Dolitlis gyveno išgalvotame miestuke, gydydamas gyvūnus ir net mokėdamas jų kalbą, o talkino jam vardus turėję paršiukas, šuo, antis, beždžionė – visus šiuos personažus rasite ir Čiukovskio plagiate, dienos šviesą išvydusiame dešimtmečiu vėliau, nei Dolitlio leidimas. Dolitlis keliauja į Afriką gydyti susirgusias beždžionėles – šį siužeto vingį 1:1 „nukalė” Čiukovskis.
Dolitlio laivas, plaukdamas Afrikon, sudūžta, ir gerasis daktaras pakliūna nelaisvėn žiauraus vietinio valdovo, kurį Čiukovskis pakeitė piktuoju plėšiku Barmalėjumi. Visgi Dolitliui pavyksta išsivaduoti, ir pagydyti vargšes beždžionėles – Čiukovskis ir šį siužeto vingį nuplagijavo. Įdomu, kad lankydamasis Vilniuje, Čiukovskis buvo apsistojęs pas garsų mediką Cemachą Šabadą, ir ateityje teigė, kad būtent vilnietis gydytojas tapo Aiskaudos prototipu. Vilniškiam Rūdininkų skvere išvysite skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtą jautrų paminklą Šabadui: legendinis medikas pavaizduotas su mergaite ir kačiuku, kuriam Šabadas ištraukė iš liežuvio žvejo kabliuką, kai smaližius pasičiupo žuvelę su įstrigusiu žvejybos kabliuku. Deja, bet Šabadas aiškiai turi gerokai mažiau sąryšio su Aiskaudos personažu, nei Dolitlis, tačiau sostinės gidai linkę atvykėliams pasakoti kitaip. Sovietiniai animatoriai įamžino garsųjį plagiatą, ir Aiskauda atgijo lėliniame animaciniame filme, beje, labai sėkmingai įgarsintame lietuviškai.
Pabuvoti praeityje mums padėjo senoji animacija bei sovietinio laikmečio leidiniai.
