Jau esame patyrę, kad iš „Pribaltikos” (Pabaltijo) anuomet į Rusijos didmiesčius riedėdavo ilgi sąstatai maisto produktų, kurių srautui sumažėjus, imperijos sostinės bei „lango į Europą” gyventojams tai gerokai pasijuto. Tačiau nuo seno garsėjom ir savo lengvosios pramonės produkcija, tad vilniškės „Vilijos” megzti dailūs ir kokybiški megztiniai rusams patiko ir pritiko – dar nebuvome paskelbti „nedraugiška” valstybe. Įvertinę faktą, kad lietuvaičiai noriai pirks gana kokybiškus rusiškus laikrodžius bei kosmetiką, o rusės neatsisakys „Vilijos” megztinaičių, du draugai susirado kur apsistos Peterburge, ir sunkmečio metais – t.y. 1992-ais, kai postsovietinėse šalyse siautėjo ne tik banditai, bet ir hiperinfliacija – leidosi į „riskaunas” keliones Rusijon. Nelabai įvertinome, o ir nelabai žinojome, kokie nuotykiai mūsų lauks traukiniuose, kokius veikėjus ten sutiksime, o ir kaip seksis prekyba Peterburge ne kažin ką nutuokėm. Viena galiu patvirtinti dabar, kad nekartočiau šių vojažų už jokius pinigus, nes nesyk buvome patekę į egzotiškas situacijas. Šis pasakojimas galbūt leis jaunajai kartai tikroviškiau įsivaizduoti laikmetį, kai griuvus sovietų imperijai, ėmėsi formuotis nauja tikrovė: muitinės, pasienio tarnybos, tranzitas per Lietuvą ir t.t.
Kelionių atskaitos tašku buvo draugo tėvo pagamintas specifinis – tribriaunis – raktas, tikęs Rytų Vokietijoje pagamintų traukinių ertmėms (pvz. lubų dangčiui) atidaryti. Įsitvėrę po du didžiulius krepšius, prie traukinio ateidavom gerokai anksčiau, nei jis išvykdavo (tuomet buvo tiesioginis naktinis traukinys Vilnius – Peterburgas), nes reikėjo krepšius suslėpti lubose iki kitų dviejų bendrakeleivių atvykimo į kupė. Mūsiškiai muitininkai, išsirikiavę perone vežamų daiktų patikrinimui, nelabai susivokė, kad galima prieiti prie traukinio iš kitos pusės, ir pro visiškai atidarytą langą paduoti krepšius jau muitininkų patikrintam draugui. Taip ir darydavom, nes abu esame bemaž dvimetriniai, tad kilstelėti krepšį nebuvo jokių keblumų. Po šios procedūros padavusysis pėdina į peroną pas muitininkus, o kitas užsidaro kupė, ir mikliai atidarinėja lubų dangčius. Vokiečių vagonai tvirti ir negailintys erdvės virš lubų: teoriškai ten turėtų cirkuliuoti kondicionuojamas oras, tad vietos pakakdavo keletui didelių krepšių. Sudėjus krepšius, uždarydavom dangtį, ir nekaltomis akutėmis laukdavom palydovės bei pakeleivių.
Verta prisiminti (kam 40-imt ir daugiau), kad lietuviški dokumentai anuomet dar anaiptol ne kiekvieno kišenėje buvo, o mūsiškiai pasai dydžiu ir išvaizda mažai skyrėsi nuo socialinio draudimo knygutės. Sykį viena rusakalbė keliauninkė supainiojo pasą su Sodros knygute (kadaise tai buvo dokumentas, kurio įrašai liudijo asmens darbovietes, pasiliuosavimo arba atleidimo priežastį ir t.t.), kurioje nebūta nuotraukos. Privažiavus sieną, ir mūsiškiams pasieniečiams ėmus tikrinti tapatybes, pilietė susigriebė, kad neturi paso, tad teko tiek mūsiškius, tiek Rusijos pasieniečius „motyvuoti”, kad būtų praleista, bet anuomet ir dešimtis dolerių neblogai suveikdavo, mat dolerio perkamoji galia buvo daugsyk didesnė. Kitąkart teko susidurti su kortų šulerių, rusiškai vadinamų „kataly” („ridinėtojai”), trijule: jaukiai įsitaisę kupė, veikėjai primygtinai kvietė pažaisti kortomis, o man atsisakius, draugiškai žadėjo išmokyti, tačiau nuojauta mane nepavedė, ir pinigai liko kišenėje. Tokie sukčiai žaidžia iš anksto pažymėtomis kortomis, duodami vienas kitam sutartus ženklus apie turimas rankose kortas. Nusivylę manuoju atsisakymu, du apgavikai pasišalino, o pasilikusi jų sėbrė visą kelionę nepratarė žodžio.
Kad jau prakalbom apie keliones traukiniu postsovietiniu laikmečiu, reikia porą žodžių pasakyti apie tokių kelionių „komfortą”. (Toliau skaityti kviečiu prenumeratorius, o kitus raginu užsiprenumeruoti AIDUS).
