Po kelių dešimčių metų vėl buvau vaikystės kaime. Ne baliui rinkomės – šermenims.
Galvojau, kad atsisveikinti važiuoju su vienu žmogumi, o pasirodė, kad jau nėra ir to, ir to, ir ano, kad per metus mirė dvi vienos šeimos seserys ir brolis, kad tos vienos seserų sūnus jau prieš gerą dešimtmetį išgėręs užsimušė su traktoriumi, liko dvi dukros. “Ar tu atsimeni? – Rimas buvo labai pasiutęs, ne dyvai” – per šermenis man šnabžda į ausį antros eilės pusseserė Daiva, kurios iš pradžių nepažinau. Noriu šnibždėti, kad visus ir viską prisimenu, bet jau žinau, kad meluočiau…
Nes… bevažiuojant pamačiusi pirmąsias trobas mintyse jau vardinsiu pavardes tų, kurie čia gyvena, bet girdžiu: “Čia jau tuščia, ten nieko nebėr, anie išmirė…” Iš pavardžių ant liežuvio galo sukasi vos kelios: Volungės, Mockai, Norkai. Nustembu. O kur dingo kitos? Išsitrynė, visai išsitrynė iš atminties.
Kiekvienas namas vis kitoks, kiekviena šeima savotiška, savaip laiminga arba ne. Buvo dainininkų ir giedorių, buvo nagingų meistrų, buvo “kytrų filosofų”, darbštuolių ir tinginių, naminukės varytojų, “kombinatorių”, peštukų, savižudžių. Buvo keletas be vieno varžtelio galvoje. Ne viena šeima vaikus buvo išleidusi krimsti mokslų į Kauną arba Vilnių ir tuo labai didžiavosi, nors atvirai to nerodė…
Kaimas matė ir išskirtinių įvykių beigi žmonių. Štai brigadininkas turėjo dvi dukras – Gražiną ir Reginą. Gražina – kaip Gražina, o jos vyresnė sesuo buvo vienuolė kažkur Kaune. Kaip tas brigadininkas galėjo brigadininkauti, nežinau. Gal visi tylėjo ir ne visos ypatingos žinios ateidavo iki sovietų valdžios vietininkų?
Viena šeima buvo netekusi gal pusantrų metukų vaikelio, kuris supliko verdančioje gyvuliams skirtoje putroje. Kaip ten tiksliai kas buvo, niekas dorai nežinojo, tik tas įrašas antkapyje praeivius vis sustabdydavo: ar gali būti, kad toks mažulytis, gal čia kokia klaida?
Buvo ir tokia Angelė – nebyliukė, su proto negalia, juodų plaukų, kurie visada buvo supinti į kasą, visada besišypsanti, apsivilkusi vienais ir tais pačiais drabužiais. Gyveno su tėvu ir broliu, mama buvo mirusi, tai skalbė kas tas jos drapanas ar ne, sunku pasakyti. Bet ne dėl to ją prisiminiau.
Angelė nuo ryto iki vakaro viena vaikščiodavo kur akys mato. Buvo suaugusi, niekam nieko blogo nedarė, darbų jokių dirbti negalėjo, nes nenešė galvelė – tegu vaikšto. Bet amžinai taip tęstis gal ir tikrai negalėjo?
Angelė ėmė lėčiau vaikščioti, netikėtai tapo vangi, vis taikėsi kur prisėsti. Ištįsęs megztinis, metų metus kadaravęs ant jos ir taip slėpęs kūno linijas, dabar jas išryškino. Žinia, kad kvailutė nėščia, greitai apskriejo visą kaimą. Visiems rūpėjo sužinoti, kur, kada ir kas ja pasinaudojo. Sklido kalbos, kad TAI atsitiko pirtyje. KADA, žinojo tik medikai, darydami abortą. Liko neatsakyta, KAS. Garsių įtarinėjimų nesigirdėjo, tylių tikriausiai būta, bet į tuometę miliciją niekas nesikreipė.
Nuo to laiko Angelės niekur nebesimatė, savo dienas ji leido užrakinta namuose (tokių bėdžių kaip ji tuomet buvo pilni globos internatai, kuriuose savo varganas dienas leido ir suaugę, ir vaikai, ir senoliai). Kiek ilgai, man nežinoma.
Apie visa tai rašau todėl, kad į šermenis ir laidotuves atėjo tikrai daug žmonių, o man pažįstamų buvo gal tik koks penkiolika…
Rašau todėl, kad sunku matyti užsėtą žolę, kur anksčiau augo šimtametė rausvais žiedais kas pavasarį apsipilanti laukinė obelis…
Rašau todėl, kad pradinė mokykla, kurioje kadaise dirbo mokytoja Birutė, dabar tapusi kaimo bendruomenės namais – vieta baliams ir… pagrabams. Protu tai suprasti nesunku, širdimi – nelengva.
Rašau todėl, kad mačiau, kaip po šitos buvusios mokyklos langu sodino rožę. Buvau visai pamiršusi. Pasirodo, akys jos tebeieško, nors aiškiausiai matyti, kad nėra. Matyt, niekas neapdengė savo širdim ir rankom, ir iššalo. Gal jau niekas ir nepamena, kad čia kažkokia rožė išvis buvo.
Rašau todėl, kad senelių kaime ir pati buvau kitokia – be tėvų, našlaitė. Vieni pirštais rodė į Angelę, kiti – į mane. Juk nenormalu neturėti tėvų arba proto.
Rašau todėl, kad šeimos gyvenimo linijos ir siūlai kartais beviltiškai susipainioja. Kol vieni stengiasi atpainioti, kitų, žiūrėk, ir gyvenimas praeina.
Ir paskutinis. Rašau todėl, kad niekas man šitų istorijų nepasakojo ir niekas, be manęs, jų nepapasakos. Kad niekas nenori išsiduoti, kaip sunku giminėms tarp giminių ir gyventi, ir mirti. Kad nežinia, kas baisiau: ar kažką paveldėti, ar nieko negauti?
P.S. Man senelių kaime baisiausia buvo ne nugirstos istorijos, o nenaudėlis kaimynų gaidys. Gal todėl dabar, po šitiek metų, bet koks “kakariekū” man yra tarsi raktas vaikystės prisiminimų dėžutei atrakinti. Ir niekada nežinai, kada tai atsitiks.
