Savosiose kelionėse į sovietinės propagandos valdas mes jau buvome užklydę į ideologizuoto meno brūzgynus, tačiau verta atskirai pasidairyti dailės tyruose, nes ši meno rūšis buvo bene labiausiai apnikta sovietinio užkrato, aktyviausiai išnaudojama melagienos propagandistų. Šiandieną jau sunkoka būtų vertinti, ar dailininkai ideologizuotus paveikslus terliojo vedami naivaus patiklumo, kad sovietiniai lozungai išties bus įgyvendinti, ir neliks tik rėksmingais pažadais, ar prosovietinius kūrinius tapė ieškodami ilgesnio rublio ir svarbesnio visuomeninio statuso. Lietuvoje būta etatinių “leninianos” skulptorių, kurpusių bolševikų stabo stovylas, bet mažiau žinomi yra anuomečiai ideologizuotų paveikslų štampuotojai – ar tokių išties būta?.. Ideologizuota tapyba, kaip ir kitos meno rūšys – vitražas, mozaika, skulptūra – atspindėjo kelias sovietmečio epochos puses: bolševikinį perversmą 1917-ais Rusijoje bei prorusiškų pakalikų Lietuvoje 1918-ais surengtą maištą, Rusijos finansuotų bolševikėlių veiklą tarpukariu, sovietinės kariaunos grumtynes su naciais Antrajame pasauliniame kare bei jo metu Lietuvoje veikusias prosovietines diversantų grupuotes, pokario terorą, anuomet vadintą “kova su buržuaziniais nacionalistais” (t.y. lietuviškaisiais partizanais), Lietuvos aneksiją 1940-ais, įvairių epochų sovietinius šulus. “Grožybių” autorių pavardes nelinksniuosim, nes dažnas jau iškeliavęs Anapilin, o kai kurie ir šiandieną nepagrįstai aukštinami.
I. Bolševikinis perversmas 1917-ais Rusijoje ir jo kurstytojai.
Spalio perversmas – 1917 metų lapkričio 7 (pagal senąjį kalendorių spalio 25) dieną įvykęs perversmas Rusijoje, kai bolševikų valdžia ir tvarka įvesta pagal 1917 m. balandį V. Lenino paskelbtą lozungą „Visa valdžia taryboms“. Įvykdytas bolševikų, vadovaujant V.Leninui ir L.Trockiui. Perversmas atėmė valdžią iš Laikinosios vyriausybės, sukėlė Rusijos pilietinį karą, nusinešusį milijonus gyvybių, ir dažniausiai yra laikomas sovietinės Rusijos imperijos (vadinamos SSRS) susiformavimo pradžia, nors ši valstybė buvo įkurta tik 1922-ais. Perversmo rezultatai: bolševikų partijos diktatūra; valdžios centralizavimas ir pavaldumas partinei diktatūrai; represijų taikymas visiems kitaminčiams; visuotinė cenzūra; finansų, pramonės, prekybos, žemės ūkio ir kitos nuosavybės nacionalizavimas ir suvalstybinimas; centralizuotas valstybinis ekonomikos planavimas.
“F.E.Dzeržinskis slaptame susirinkime Vilniuje” pavadintas piešinukas atitinka anuomečio ideologizuoto meno standartus – visų dėmesys nukreiptas į sudievintą kalbantįjį (Leniną, Kapsuką ar kitą bolševikėlį), autoriui, matyt, primiršus, kad būtent šis kraugerys pradėjo kruviną terorą, Rusijoje tebetrunkantį iki šiol. Paveikslas sukurptas ~6-o deš. vidurį.
Septintojo dešimtmečio pabaigos ideologinis kūrinys skambiai pavadintas “Revoliucijos kariai”, tačiau jo nuotaika niūri.
Septintajam dešimtmetyje sukurpto “Geležinkelininkų streiko” rėksmingas akcentas – raudona vėliava.
Paveikslo “Leninas Vilniuje” fonui pasirinkta visų žinoma šventovių pora, tik bolševikų lyderis pavaizduotas netikroviškai: buvo nuplikęs, mažaūgis, kresnas, mongolidiškų veido bruožų. Leninas išties buvojo Vilniuje, tik slampinėjo Rūdninkų gatvės apylinkėse, o ne bažnyčias apžiūrinėjo.
Bolševikinio perversmo pašlovinimui skirta ši 7-ame dešimtmetyje sukurpta drobė “1917 metai”: kareivis smeigia durtuvą į carizmo simbolį.
II. Bolševikinis maištas Lietuvoje 1918-1919 metais ir “Litbelo” įkūrimas.
1918 m. pabaigoje Baltarusiją paliko kaizerinė kariuomenė, ėmusi trauktis ir iš Lietuvos. Lietuvoje ir Baltarusijoje anuomet buvo keli valdžios centrai: Lietuvos Taryba ir jos 1918 m. lapkrityje suformuota vyriausybė, bolševikus palaikančios grupuotės bei lenkų kariniai daliniai. 1918 m. pabaigoje Rusijos bolševikų partijos lietuviškojo skyriaus Maskvoje centrinis biuras suformavo „Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę“, vadovaujamą V.Mickevičiaus-Kapsuko. 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje šie maištininkai įsikūrė bolševikinės kariaunos okupuotame Daugpilyje. Gruodžio 16 d. „Laikinoji revoliucinė vyriausybė“ paskelbė manifestą, kuriame teigė vokiečių karinės valdžios panaikinimą, Lietuvos Tarybos paleidimą, valdžios perėjimą „darbininkų deputatų taryboms“ bei „Lietuvos tarybų respublikos“ įkūrimą. Remdami šiuos separatistus, gruodžio 15 d. „tarybų valdžią“ Vilniuje paskelbė bolševiko P.Eidukevičiaus vadovaujama „Vilniaus darbininkų deputatų taryba“. 1918-ų gruodžio 16-ą bolševikai, žydiškojo Bundo nariai ir bei prie jų prisiplakę socialdemokratai surengė demonstraciją bei mitingą, palaikantį bolševikų armiją ir jų valdžią. Gruodžio 18-ą „Vilniaus tarybos“ manifestas išleistas žydų, lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Metų pabaigoje bolševikinės demonstracijos organizuotos ir kituose Lietuvos miestuose; imtos kurti „darbininkų deputatų tarybos“, neturėjusios jokios realios valdžios. 1918 m. pabaigoje sovietinės Rusijos vyriausias valdžios organas pripažino „Lietuvos tarybų respubliką“ (taip pat ir „Latvijos tarybų respubliką“). 1918 m. gruodį – 1919 m. sausį raudonieji amarai užėmė daugumą Lietuvos teritorijos, kurią buvo apleidusi vokiečių armija. Jau sukurtos „tarybos“ buvo išvaikytos, ir sukurti „revoliuciniai komitetai“. Sausio 5 d. bolševikų armija užplūdo Vilnių, į jį persikėlė ir bolševikėlio V.Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė. Po smarkių mūšių tarp puolančios bolševikų kariaunos bei lenkų dalinių 1919 m. vasario 14-ą, Lenkijos armija 1919 m. kovo pradžioj perėjo į puolimą, siekdama išvyti bolševikinius atėjūnus.
Rusijos finansuotų bolševikų surengti neramumai Lietuvoje 1918-1919 metais pavaizduoti 6-o deš. pabaigos kūrinuke “1919 metai Lietuvoje”.
Rusiškojo prosovietinio meno pavyzdžiu, šis paveikslas vaizduoja “Litbelo” organizatorių V.Mickevičių-Kapsuką, rėžiantį kalbą filharmonijoje.
“Bežemių demonstracija” pavadintame 7-o deš. pabaigos paveiksle dominante tapusi raudona (suprask – bolševikinė) vėliava.
“Į baltąjį dvarą – 1918 metais” pavadintas kūrinėlis nepalieka abejonių, kad drąsieji “revoliucionieriai” su vėliava ir ginklais darda vyti nedorėlį poną.
“Žemaičių pulko gimime” (1972 m.) matom šūkio “Visa valdžia sovietams” dalį, ginklą už diržo užsikišusį kareivą, o pats pulkas buvo bolševikinės armijos padalinys, nepriklausomybės kovų metu 1919 m. išmuštas iš Lietuvos, ir galiausiai bolševikų išformuotas.
Paveiksle “E.Tičkus ir J.Pagirys 1918 metais” vaizduojami realūs bolševikinio maišto dalyviai, o Tičkui vėliau bus pastatytas paminklas Rokiškyje.
“Visus ponus ir tironus į peklą varysim” pavadintas 7-o deš. paveikslas atitinka visus sovietinio ideologizuoto, propagandinio meno standartus.
Sovietinio ideologizuoto meno brūzgynai tankūs, apimantys įvairias tematikas, tad kelionę į praeitį pratęsim kitąkart, kad nenusivarytume nuo kojų.
