“Skrisk svajone, sparnuotoji mano..”, – na, nepaprastai gražūs operos “Nabukas” choro žodžiai, meistriškai sudėlioti maestro Vytauto Juozapaičio, bet šįkart domėsimės gerokai žemiškesne svajone. Keliausim ne į kauniškį muzikos barą “Svajonė”, daugelio vadintą tiesiog “stereobaru” (analogiškas anuomet buvo tik imperijos sostinėje!), o į gerokai kuklesnės išvaizdos, nei kauniškė, vilniečių pamėgtą parduotuvę-kavinukę “Svajonė”, jaukiai nutūpusią prospekte, šalia Centrinio knygyno. Knygiai, išnaršę Centrinio lobynus, ir susiradę geidžiamą leidinį, galėdavo jį nedelsdami pavartyti nedidukėje “Svajonės” kavinėje, įsiterpusioje tarp dviejų prekybos salių.
“Svajonė” atidaryta 1965-ųjų pabaigoje, tad buvo vilniečių apspista įsigyti naujamečio stalo gardumynus. Parduotuvėje prekiauta tiek sveriamais saldumynais, tiek fasuotais, o dar ir vynelio anykštiškio – o ir ne vien jo – galima buvo čia pat įsigyti. Kitoje salėje sumanios šeimininkės apguldavo konditerijos skanumynus, nes prasta šventė be pyrago ar torto ant stalo. Na, o neradę laisvos vietos aplinkinėse kavinėse, tenkindavosi “apsikavinimu” prie aukštų “Svajonės” staliukų, kavos ir ledų aromatų prisodrintoje erdvėje. Patalpos gilumoje buvusi kavinukė nuo pastato kiemo buvo atskirta stiklo blokelių siena, tad joje nebuvo nejaukiai tamsu, o ir kiemo “grožybių” per blokelius nesimatė.
Pasakiškai populiari “Svajonė” gyvavo iki praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio, kai buvo uždaryta vardan greito maisto užkandinės, skambiai pavadintos “restoranu”. Vilniečiai netruko perprasti “restoraninio” maisto skonį, ir nostalgiškai ilgėjosi pamėgtos “Svajonės”, asortimentas kurioje gerokai lenkė dabartinių prekybcentrio siūlomus saldumynus. Beje, užkandinė, rodos, ketina keliauti iš buvusių “Svajonės” patalpų, tad gal atsiras toliaregis verslininkas, atkursiantis “Svajonę”, ir šluosiantis plūstančių pirkėjų pinigėlius?..
Pabuvoti vilniškės “Svajonės” praeityje mums patalkino AIDŲ fotoarchyvas.
