Metai tik įsibėgėja, ir kalėdinių atostogų įspūdžiai dar neišblėso? Puiku, kad nesate namisėdos, ir plečiat akiratį keliaudami Lietuvoje, o gal ir į svečias šalis išsirengiat? Pasikviesiu jus kiton kelionėn – nukaksime į žiemos atostogų laikus, kai išmanieji ar kompiuteriai Lietuvoje neegzistavo. Pažadu, kad aktyviai sveikatinsimės ir nekiurksosim namuose, nepriklausomai nuo darganos ar šalčio. Tad sukam laikrodį į praeito amžiaus devintojo dešimtmečio vidurį, ir dairomės į galimybes atostogauti aktyviai. Nėra taip, kad rašyti – pasenęs jau šis terminas, nes visi renkam tekstą klaviatūra – sekasi vos prisėdus prie stalo – visgi reikia įkvėpimo ir tiek. Šįkart paskatino italų filmas “Žmogus, nupiešęs dievą” apie aklą profesorių, galintį nupiešti žmogaus portretą, jo nematant (aklas gi tas mūsų profesorius). Laimėjęs solidų prizą, profesorius išsireikalauja teisę tiesioginiame eteryje išsakyti savąsias tiesas, ir, be kita ko, prašo tėvus atimti iš vaikų išmaniuosius, vesti į gamtą, skatinti judėti, žaisti ir t.t.. Kadaise, kai tauškinom krepšinio kamuolį į mokyklinės salės grindis, buvo dar daugybė užsiėmimų, kaip turiningai praleisti sausio pradžioje mokiniams suteiktas atostogas: modeliuoti, leistis kelionėn, kilnoti svarmenis, lankyti kinus ir teatrus, meistrauti ir t.t. Tik visiški mėmės stenėdavo, kad “nėra ką veikti”, nes sovietinė televizija rodo šlamštą ir atgyvenas, tad, atseit, spoksoti nėra ką.
Na, o gausi klasiokų kompanija, apdairiai pasigaminusi mokyklinės sporto salės bei šoninio įėjimo raktus (rakto ruošinį anuomet galėjai įsigyti bet kurioje ūkinių prekių parduotuvėje), nuo pat ryto rinkdavosi krepšinio batalijoms, nors lauke ir spaudė smarkus šaltukas, skverbdavęsis pro negrabiai užtaisytus stiklo blokelių sienos plyšius. Projektuotojams dailiai atrodė link paupio atgręžtos stiklinės sienos brėžinys, o ir šviesos salėje nestigdavo, tik viena bėda – chuliganėliai pamėgo tuos blokelius daužyti… Prasitampę raumenis apšilime, stodavome į žūtbūtinę krepšinio kovą, išliedami gerą vonią (plius-minus kibiras) prakaito. Jėgoms aptirpus, traukdavom namo pasistiprinti, ir jau popiet rinkdavomės antakalniškėse Sapieginės kalvose, apsiginklavę slidėmis ar rogėmis. Geras slides anuomet turėjo anaiptol ne kiekvienas, bet ne todėl, kad jų būtų trūkę, tiesiog lietuviškųjų SKIF’ų kokybė buvo, švelniai tariant, kukli: sunkokos, neretai – kreivos, negrabiais apkaustais pagerintos, šiauliškės slidės nedžiugino.
Tiesa, turintys ilgesnį rublį, galėdavo net kalnų slides Atomic įsigyti: taip, mieli bičiuliai, jūs teisingai perskaitėte – originalias Atomic slides! Tiesa, kainavo jos kelis vidutinius atlyginimus, o kur dar apkaustai, batai, lazdos… Visgi atsirasdavo nemažai entuziastų, aukojusių nelengvai uždirbtus pinigėlius kalnų slidinėjimo aistrai, ir su vėjeliu švilpdavusius nuo Sapieginės kalvų pažibos – “slalomo” prie (dabartinių) Pragiedrulių sodų. Vilniškė “Plasta” gamino labai neblogas “geldas” – tvirtas plastmasines roges, turėjusias dvi rankenas šonuose, kuriomis buvo galima tiek vairuoti, tiek stabdyti. Du vyrukus atlaikydavusi gelda nesukiužo kelis dešimtmečius, tad dar ir sūnus į ją įsisodindavau skrydžiui nuo statesnio kalnelio. Na, o įsigyti visą šias žiemos malonumams skirtą amuniciją buvo galima sporto prekių parduotuvėje, įsikūrusioje vilniškės “Amerikankės” pirmajam aukšte, bei, savaime suprantama, “univermago” – Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės – sporto prekių skyriuje, nuolat apniktame ne tiek vilniečių, kiek gausaus būrio bastūnų iš sovietų imperijos užkaborių. “Griežtas akcijas” prieš verslą vykdžiusiam “vagnorkių” autoriui įvedus apyvarton bendruosius talonus, “Amerikankės” sportinėse už 600(!) – nemaži pinigai anuomet, nesijuokit! – “vagnorkių” įsigytos lygumų slidės “Fisher” sėkmingai atlaikė tris dešimtmečius, ir jau perėjo vyresnėlio nuosavybėn – štai kokia brangaus daikto kokybė!
Na, o sėkmingai praskaidrinti šias neįmantrias krepšinio bei slidinėjimo tradicijas padėdavo 6 kg svarmenys, pirkti prieš sovietų imperijoje vykusią olimpiadą, todėl, bestijos, buvo brangesni, nei įprastai, nes maskviškės olimpiados firminis ženklas (kurį grabe matėm) pabrangindavo bet kurį daiktą. Antai, įpratai “braliukų” gamintas VEF’as kainavo 99-is rubliukus, o pažymėtas olimpiados ženklu ir į dailesnį korpusą įspraustas pabrangdavo visais 20-ia rublių! Beje, svarmenų, anuomet vadintų hanteliais, kokybe nesiskundžiu iki šiol, ir reguliariai pamalu jais orą. Pasakų sekėjai, porinantys, kad anuomet visas laisvalaikis apsiribodavo dėbsojimu į televizoriaus banalybes, turbūt ir šiandieną nesugebėtų nieko aktyvaus nuveikti, teisindamiesi to ar ano stoka. Tikrumoje, norint sveikai ir prasmingai leisti laisvalaikį, tereikia vieno paprasto dalyko – NORO. Tad ir palinkėsiu jums to paties, ką ir filmo herojus: meskit į šalį vienadienę informaciją jums peršančius įrenginius, ir traukit įkvėpti gaivų miškų orą!
Nuotraukoje apybraižos pradžioje – trys klasiokai krepšinio batalijų pertraukoje, 9-as deš.
