Įprastai juos rodydavo prieš filmą, kartais net ne po vieną: dokumentiniai filmukai „Tarybų Lietuva” buvo prisodrinti ideologinės panegirikos apie neišmatuojamus pasiekimus sovietinės Rusijos aneksuotoje Lietuvoje. Visgi retsykiais visoje šioje savigyros ir ditirambų makalynėje nušvisdavo vienas-kitas spindulėlis apie etnografinį renginį, liaudies meistrų varžytuves, sportininkų pasiekimus ar naują stilingą užeigą. Juodai balta dokumentika bene geriausiai atspindėjo sovietmečio būtį, kai lietuvaičiai trūks-plyš stengėsi susikurti atsvarus režimo cenzūrai ir propagandai. Smagių pasibuvimui užeigų įrengimas buvo vienas būdų praskaidrinti sovietinę pilkumą, įrodyti sau ir atvykėliams išradingą lietuvaičių būdą bei atsparumą, tad iš imperijos užkaborių į Lietuvą atkakusiems turistams atvėpdavo žandikaulis, išvydus stilingus interjerus, patyrus puikų aptarnavimą, apsiklausius meistriškai grojančių muzikantų bei paragavus gardžius valgius. Pamenate mūsų apsilankymą šeduviškėje „Užuovėjoje”, dažniau vadintoje „Velnių malūnu”? Prisiruošim ir pavartymui stebuklingai išlikusios „Užuovėjos” atsiliepimų knygos, liudijančios iš užsienio šalių atkeliavusių svečių pakilias emocijas. Na, o šįkart senosios dokumentikos pagalba apsilankysim keliose Lietuvos užeigose įvairiuose miestuose.
Apsilankyti senųjų (nei vienos tebeveikiančios nėra) Lietuvos užeigų praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas ir senoji dokumentika.
