Dažnas ano laikotarpio paminklas išnyko iš akiračio, o “Darbininkas” stovi kaip stovėjęs. Ne tik todėl, kad skulptūra galingų matmenų, bet yra savąją prasmę išsaugojusi. Nuo pat įkūrimo, Naujoji Vilnia kryptingai ir nuosekliai auginosi savo pramoninius raumenis. Nenorėję būti tik dar viena Peterburgo – Varšuvos geležinkelio stočių, naujavilniečiai nesibodėjo sunkaus ir varginančio darbo pramonės įmonėse. Išties, plienas grūdinasi liejykloje, o žmogus valią ir ištvermę grūdina darbo fronte. Dalgių dirbtuvės užleido vietą gamykloms ir fabrikams, radusiems paklausą savajai produkcijai. Po audringų Atgimimo laikų ir sovietų imperijos griūties, ėmė keistis ūkio poreikiai, visas išsivadavusius iš sovietinio glėbio šalis krėtė sunkmetis, hiperinfliacija, trūkinėjo medžiagų tiekimo ryšiai, kūrėsi nauji verslai, o seniesiems anaiptol ne visada pavykdavo išlikti konkurencingais. Kita vertus, atsirado iki tol nematytos naujoviškų ir kokybiškų įrengimų importo galimybės, nulėmusios nekonkurencinga tapusios postsovietinės produkcijos perspektyvą. Dešimtmečiais štampavusių nesikeičiančius, netobulinamus gaminius įmonių laukė nelinksma bankroto perspektyva.
Mes būtinai rasime galimybę nukeliauti į Naujosios Vilnios ištakas, pasidairyti į senuosius geležinkelio, įmonių bei gyventojų būstų vaizdus, o šįkart kelionės praeitin objektu taps sovietinis laikmetis, kai rajonas alsavo aitroku pramonės įmonių kvapu, o didžiulėse įmonėse triūsė tūkstančiai dirbančiųjų. Mesim žvilgsnį į visoje Lietuvoje žinotas įmones, be kurių produkcijos kadaise būtų neišsivertęs šalies ūkis, jei tik nebūtų buvę importo alternatyvų. Taigi, laikomės būryje, nes gamybinėse teritorijose reikia būti apdairiems ir atsargiems, niekas dėl mūsų konvejerį nestabdys. Prašau visus užsidėti šalmus, ir sekti paskui mane neatsiliekant.
Pradžioje – žiupsnelis statistikos ir istorinių faktų. Naujoji Vilnia įkurta XIX amžiaus antroje pusėje, šalia Vilniaus-Polocko plento, geležinkelis jungė ją su Minsku ir Daugpiliu. XIX amžiaus pabaigoje buvo lentpjūvė, odų, mielių, dalgių, peilių, pasagvinių (pasagvinė – pasagai prikalti skirta vinis) fabrikai. Antrojo pasaulinio karo metais rajoną nusiaubė smarkūs gaisrai, bet Naujoji Vilnia buvo atstatyta, ir 1950-ais gavo miesto teises, o 1957-ais tapo Vilniaus dalimi. Naujojoje Vilnioje įsikūrė “Žalgirio” staklių gamykla, žemės ūkio mašinų gamybinis susivienijimas “Neris”, 1957-ais įkurta Staklių gamykla, 1948-ais – Dažymo aparatų gamykla, Metalo liejinių gamykla, Maisto pramonės kombinatas, veikė girininkija. Visuomeninei struktūrai priklausė Pedagoginė mokykla (1951-1957 veikusi Mokytojų instituto pavadinimu), vidurinė profesinė technikos mokykla, virėjų mokykla, penkios vidurinės ir internatinė mokykla. Rajono gyventojus pasirodymais džiugino Naujosios Vilnios liaudies teatras. Taigi, pasikaustę ne pasagomis su pasagvinėmis, o trumpomis statistinėmis žiniomis, žengiame pro įmonių vartus.
“Žalgirio” staklių gamykla įkurta 1941-ais bazėje Mozerio fabriko, kuris veikė nuo pat 1987-ų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje “Žalgiryje” dirbo ~1800 darbuotojų, gamintos konsolinės frezavimo ir programinės staklės, apdirbimo centrai ir prekės kasdienei buičiai. 1987-ais pagaminta produkcijos už 23,5 mln. rublių, t.t. prekių buičiai už 1,8 mln., parduota 1660 staklių. Produkcija siųsta į visus sovietų imperijos kampelius ir 25 užsienio šalis. Senojoje literatūroje randame, kad žalgiriečiai gamino ir runkelių kasimo kombainus, tik kažin, ar ilgai? (Nuotraukose: viršuje – gamyklos cechas 1960-ais, apačioje – 1985-ais).
“Žalgirio” gamyklos populiariausia buities preke buvo 45-is rublius kainavęs sudedamas serviravimo staliukas.
Žemės ūkio mašinų gamybinis susivienijimas “Neris” įkurtas 1965-ais, nuo 1966-ų jam vadovavo ilgametis direktorius Vytautas Šumakaris. Susivienijimas jungė Žemės ūkio mašinų gamyklą “Neris” (pagrindinę susivienijimo įmonę, įkurtą 1958-ais Mechanikos gamyklos bazėje), Radviliškio, Rokiškio ir Paberžės žemės ūkio mašinų gamyklas. Iki įkuriant susivienijimą, Naujosios Vilnios įmonė “Neris” gamino linų nuėmimo ir brukimo mašinas, kuliamąsias “Neris”. Aštuntojo dešimtmečio vidury susivienijime dirbo puspenkto tūkstančio darbuotojų, veikė 15-a mechanizuotų-srovinių, 9-os srovinės ir viena automatinė linijos. Susivienijimas gamino vitaminizuotų žolės miltų gamybos agregatus, pašarų briketavimo įrengimus, šienainio bokštų krovimo įrengimus, pašarų granuliavimo įrengimus, birių pašarų ruošimo įrenginius, nesibodėjo gaminti ir buityje vartojamas prekes (1985 -ais tokių pagaminta už 5,7 mln. rublių). Aštuntojo dešimtmečio vidury susivienijimo prekinė apyvarta siekė 81 mln. rublių. (Nuotraukose: viršuje – “Neries” cechas 1960-ais, apačioje – “Neries” produkcijos sandėlis 1985-ais.)
Kelionę į pramoninę Naujosios Vilnios praeitį pratęsime netrukus, o kol kas pasidairome į rajono panoramą bei statybas 6-o deš. nuotraukose.
Apsilankyti vilniškės Naujosios Vilnios praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
